Margarita Kaučikaitė – viena architekčių, kuri kūrybines dirbtuves lydi nuo jų pradžių pradžios. Kalbėdama su lrytas.lt ji papasakojo apie dirbtuvių prasmę, esmę, pirmąsias idėjas ir vaikų sukurtus mažus stebuklus.
- Šiemet dirbtuvėms pasirinkote dar septynis miestelius: Inturkę, Alizavą (Kupiškio raj.), Kuliai (Plungės raj.), Patilčių kaimą (Vilkaviškio raj.), Balelius (Ukmergės raj.), Salaką (Zarasų raj.) ir Upytę (Panevėžio raj.). Kaip sprendžiate, kur vykti?
- Viskas paprasta: mes paskelbiame konkursą, apie kurį informaciją platiname per bendruomenių asociacijas, švietimo centrus, feisbuką, o susidomėjusio miestelio atstovas užpildo anketą. Jau keletą metų prašome padaryti kūrybinę užduotį. Tarkime, šiemet prašėme fotografuoti miestelio viešąsias erdves, kad galėtume susidaryti geresnį vaizdą apie vietovę.
Kai atsirenkame miestelius, kviečiame savanorius.
- Ar apie projektą tik dabar išgirdę savanoriai dar šiemet galėtų prie jo prisijungti?
- Šiemet, deja, traukinys jau nuvažiavęs: vasarai mums reikia 50 savanorių, o sulaukėme 100 norinčiųjų. Tad net ir tuo atveju, jei kurie iš atrinktų savanorių nebegalėtų prisijungti, kandidatų turime.
Birželį rengiamė savanorių mokymus: projektas turi savo metodiką, norime, kad prieš dirbtuves jie susipažintų, taptų komanda. Dar prieš prasidedant dirbtuvėms savanoriai nuvažiuoja į miestelį susipažinti su jo atstovu, suderina praktines detales: kur artimiausia ūkinių prekių parduotuvė, kur galės miegoti. Tik idėjų, ką būtų galima įgyvendinti konkrečioje vietovėje, prašome iš anksto nesiūlyti, nes mūsų projekto mintis – kurti čia ir dabar.
- Kaip atsirenkate vaikus, kuriuos priimate į stovyklą?
- Vienoje vietovėje prie dirbtuvių prisijungia 15-40 vaikų. Kadangi miesteliai, į kuriuos vykstame, labai maži – 300-400 gyventojų, tai beveik visi čia gyvenantys vaikai ir dalyvauja. Sakome, kad į kūrybines dirbtuves kviečiamų vaikų amžius – 10-16 metų, tačiau priimame ir mažesnius. Randame veiklų, kurias ir jiems pritaikome.
Vaikus į kūrybines architektūros dirbtuves sukviečia miestelio atstovas. Jo užduotis – pasirūpinti vaikų maitinimu dirbtuvių metu.
- Kas nusprendžia, ką konkrečioje vietovėje darote?
- Pirmąją dieną savanoriai susipažįsta su vaikais, eina į ekskursiją po miestelį, kurią veda vaikai. Jie rodo viešąsias erdves, pasakoja, kur ką veikia. Per ekskursiją paprastai atsirenkamos kelios vietos, kur galėtų vykti projektas. Tuomet savanoriai vaikus padalija į grupes ir kuria idėjas: maketuoja, diskutuoja, fantazuoja, sumanymus pristato visiems ir iš jų galiausiai pasirenka vieną.
Paprastai antroje dienos pusėje dirbtuvių dalyviai ir savanoriai pradeda darbą: reikia susirinkti medžiagas, pasiruošti vietą. Tai – įdomiausia dirbtuvių dalis patiems vaikams, nes gauna progos patys statyti ir kurti. Stengiamės, kad savanorių prižiūrimi vaikai visus darbus darytų patys.
Penktą dieną idėjos baigiamos įgyvendinti ir pristatomos miesteliui. Ta proga gyventojams darome šventę: sukviečiame vaikų tėvus, kitus gyventojus. Bendruomenė paprastai nelieka nuošalyje, vaišina pyragais, o pernai netgi patiekė sraigių. Norime vaikus ir miestelį įkvėpti sumanymą tęsti, todėl vakarodami aptariame ir kaip tai galėtų būti daroma.
- Turite pavyzdžių, kur iš tiesų vaikų pradėtas projektas buvo tęsiamas?
- Pernai mūsų dirbtuvės vyko Upynoje (Šilalės raj). Vaikai projektui išrinko labai įdomią vietą – apleistą ir šiek tiek pamirštą parką. Jame išvalė vietą, kur pastatė suolelį-kambarėlį. Kadangi spalio lapkričio mėnesiais komandos nuvažiuoja pažiūrėti, ar projektas ir toliau vystomas, žinome, kad jie ir toliau tvarkosi.
- Kokių netikėčiausių sumanymų išgirdote iš vaikų?
- Kasmet matome, kad projektai darosi vis didesni, vis labiau stiprėja. Galbūt išmokome geriau savo mintis perduoti savanoriams. Galbūt tai lemia ir faktas, jog kūrybinių dirbtuvių pradžioje jos vykdavo tik tris dienas, dabar – penkias.
Pernai vienas Kruopiuose (Akmenės raj.), dirbtuvių dalyviai dviejuose medžiuose įrengė du namelius, kuriuos sujungė beždžionių tiltu. Šio sumanymo labai graži mintis: per ekskursiją savanoriai iš vaikų išgirdo pamąstymų, kad suaugusieji neklausia, ko vaikai norėtų. Kruopiuose yra žaidimų aikštelių vaikams, bet jos projektuotos suaugusiųjų.
Kitas pavyzdys – Siesikai (Ukmergės raj.), kur pastatėme keturių metrų aukščio kėdę-sceną.
Ukmergės ir Panevėžio rajonuose ji labai populiari, sako, važiuoja žmonės net ir specialiai čia nusifotografuoti.
- Kaip apibrėžtumėte, kokių objektų per tą laiką, kiek vyksta architektūros dirbtuvės, prikurta?
- Tai – nedidelės apimties mažos architektūros objektai. Mažiausi jų – suoliukai. Pati esu atnaujinusi ir kūrusi autobusų stoteles: vieną atnaujinome, kitoje, kuri buvo neformali – pastatėme suoliuką ir šiukšlių dėžę. Statome ir namelius medžiuose, ir sūpynių parkus. Tai – meniški objektai, tačiau jie turi praktinę paskirtį.
- Prisiminkite, kokios buvo pirmosios dirbtuvės.
- Pirmasis miestelis, kuriame surengėme kūrybines dirbtuves vaikams, buvo Žadeikoniai (Pasvalio raj.). Jame – gal 250 gyventojų, Žadeikoniai įsikūrę toli nuo didesnio miesto. Būtent į tokias vietoves ir norime nuvažiuoti: atokiai rajono centro, pro šalį važiuodamas netyčia neužsuksi. Čia sutikome labai mažą šiltą bendruomenę ir puikių vaikų – iki šiol juos prisimenu. Tuo metu ten buvo tik parduotuvė ir biblioteka, mokykla – jau seniai uždaryta. Kaip ir daugelyje miestelių, vaikai neturėjo didelio popamokinės veiklos pasirinkimo: kiek bibliotekininkė sugalvodavo, tiek ir būdavo.
Tad bibliotekos kieme ir įgyvendinome projektą. Kadangi kieme virš nebenaudojamo rūsio yra kalnelis, ant jo iš senų plytelių padarėme mozaiką, panaudojome beveik visas nemokamai gautas medžiagas: kažkas davė seną skalbimo mašinos būgną – pagaminome besisukantį staliuką, kažkas atidavė senų rąstų – atsirado kėdutės, iš dovanotų gėlių ant kalnelio įrengėme alpinariumą.
- Ar visos jūsų naudojamos medžiagos – dovanotos?
- Mūsų projektą remia Lietuvos kultūros taryba. Turime biudžetą įrankiams, priemonėms – turime autobusiuką, kuriuo vežamės visas priemones, įrankius. Jei reikia kažko ypatingo, skolinamės iš miestelio. Stengiamės reikiamų priemonių gauti nemokamai – mums nebūtinai reikia naujų daiktų.
Kadangi šiemet mūsų partneris – Prezidentūra, turime mintį prie projekto prisijungusius vaikus atvežti į Prezidentūrą.
- Koks architektų požiūris į architektūros dirbtuves vaikams? Ar nereikia įkalbėti prisijungti?
- Vieną komandą, kuri tam tikroje vietoje penkias dienas dirba su vaikais, sudaro du architektai, du menininkai, du bet kokių specialybių savanoriai, vienas jaunimo darbuotojas ir vienas komandos kuratorius. Tie, kurie supranta projekto vertę, lengvai prisijungia.
