„Nidoje gali atostogauti tik patriotai ar idiotai. Patriotai – tai emigrantai, leidžiantys sau pagaliau apsilankyti vadinamajame elitiniame kurorte, į kurį jų, dar vaikų, nepajėgdavo nusivežti tėvai. O idiotai – tie, kurie nežino, kur kišti pinigus, ir nori pasipuikuoti savo limuzinais“, – taip dabartinę Nidos situaciją „Lietuvos ryto“ žurnalistei trumpai apibūdino patys nidiečiai.
Jų nuomone, ir vienų, ir kitų poilsiautojų kurorte vis mažės. Ir liks išdidžioji Nida lyg ta senstanti vorų, varnų ir uodų karalystės gražuolė, su pavydu stebinti, kaip piršliai ir jaunikiai nudunda į užjūrius arba kitus Lietuvos kurortus.
Po ją kiūtina tik vadinamieji nostalgijos turistai vokiečiai, kurių tėvai lankė savo senelių žemę, o jau apyseniai anūkai mato ją tokią pat kaip prieš 20 metų, tik dar labiau sunykusią, išklypusią, nuvargusią, jau neprilygstančią klestintiems Druskininkų, Birštono ir net Palangos kurortams.
Negana to, ji atrodo kaip neseniai praūžus karui. Pusiau nugriauta prieplauka – kurorto simbolis, kurį pirmiausia pamato jachtomis atplaukę užsienio svečiai.
Apie lietuvius poilsiautojus jau nekalbu, nes tokį vaizdą – sugriuvusiais laiptais, plastiko gabalais įsuptą prieplauką, primenančią didelį turkų prekyvietės baraką, jie mato daug metų.
Už šimto metrų dar vienas kurorto svečius gąsdinantis vaiduoklis – Žuvininkystės ūkis, kurio vietoje jau seniai turėjo puikuotis viešbutis „Radisson Blu“.
Pajudėkime dviračių taku Preilos ir Pervalkos link. Tik neskubėkime, nes ten atsidūrę marių krantinėje rizikuojame prasmegti duobėse ir įlūžusio cemento grioviuose drauge su savo dviračiu arba pasismeigti ant išlindusių geležinių strypų.
„Valstybė teigia sauganti Neringos kurortą. Bet jai saugoti yra lygu drausti ir griauti“, – atsidūsta „Lietuvos ryto“ kalbinamas Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis.
– Mere, pradėkime nuo didžiausios, matomiausios Nidos gėdos, jos simbolio – prieplaukos. Prieš metus sakėte, kad šiais metais jau grožėsimės nauju pastatu, kurio rekonstrukcijai visus leidimus jau gavo veiklūs Marijampolės bendrovės „Fatalitas“ verslininkai. Bet matome tik dar baisesnį, pusiau nugriautą vaiduoklį, – „Lietuvos rytas“ kreipėsi į D.Jasaitį.
– Taip, verslininkai nusipirko šį pastatą prieš trejus metus iš banko. Pastatas yra jų nuosavybė, bet tą nuosavybę saugo valstybė.
Verslininkai gavo visus leidimus iš savivaldybės, bet juos sustabdė Kultūros paveldo departamento Klaipėdos skyrius. Nors, mūsų nuomone, verslas norėjo padaryti net geriau viršydamas Paveldo departamento norus.
Tai rodo, kaip sudėtingiau negu kitur Lietuvoje yra verslui Neringoje. Pabrėšiu, kad tai nėra prieplaukos rekonstrukcija, o tik paprastasis remontas, kuris derintas trejus metus. Bet pagaliau tam remontui jie turi leidimą, jis prasidės rudenį.
– Pernai sakėte – Nidoje dėl nieko negali būti tikras.
– Dabar sakau, kad 80 proc. esu tikras, kad kitą vasarą turėsime suremontuotą prieplauką.
– Kodėl taip ilgai nebuvo leista tik remontuoti?
– Iš pradžių verslas norėjo padaryti moderniai, gražiai ir žmonėms patogiai. Pavyzdžiui, įrengti liftą neįgaliesiems. Nebuvo leista, nes reikėjo mušti ertmę lubose, bet tos skylės anksčiau pastate nebuvo!
– Eikime toliau, prie kitos Nidos gėdos – griūvančio Žuvininkystės ūkio pastato. Kada pagaliau vietoj vaiduoklio čia puikuosis „Radisson Blu“?
– Jį gali ištikti nauja katastrofa, jei šis pastatas negaus rekonstrukcijos leidimo. Nes 2020 metais bus patvirtintas per šią pavasario sesiją priimtas Žemės naudojimo pajūryje įstatymas.
Jis teigia, kad pajūrio juostoje, kuri pas mus aprėpia visą teritoriją nuo jūros iki marių, 100 metrų atstumu nuo jūros esantys pastatai gali būti rekonstruojami tik nustačius jų avarinę būklę.
– Bet tie griuvėsiai ir yra avarinės būklės?
– Taip atrodo poilsiautojams. Gal ir nustatys, o gal ne, kaip norės.
Noriu pasakyti, kad kol gaunami leidimai, pasikeičia įstatymai, kurie iš naujo reglamentuoja statybų leidimus! Tai yra absurdas ir pasityčiojimas.
– O kodėl iki šiol tie leidimai neišduoti sugriuvusio Žuvininkystės ūkio savininkei – Šveicarijos kapitalo įmonei „Marina Nida“?
– Iki tol, kol gavo statybos sąlygas, praėjo aštuoneri kovos metai. Dabar daromas techninis projektas, bet susiduriama su kitomis problemomis – griūvančiomis krantinėmis, labai prastu gruntu ir tuo, kad investicijos brangsta tris kartus.
– Jūsų pamario krantinės iš tiesų baisios. Bet jos turbūt yra savivaldybės žinioje?
Kodėl jų netvarkote? Kas dabar draudžia?
– Savivaldybė jau gavo leidimus tvarkyti, bet neturime tiek pinigų. Kad Nida blizgėtų, reikia įdėti 60–70 mln. eurų.
Mūsų metinis biudžetas – 0,5 mln. eurų. Esame tokie maži, kad neturime net savo atstovo Seime.
O ES pinigai, kurių negalime per draudimus panaudoti, grįžta atgal. Nors UNESCO jau seniai konstatavo, kad jokių pažeidimų Nidoje nėra.
– Jūsų kultūros centras „Agila“ – monumentali baidyklė „elitinio“ kurorto centre. Jau gal prieš penkerius metus buvo paskelbtas pastato rekonstrukcijos konkursas, laimėjo specialistų ir visuomenės išrinktas projektas, bet ši baidyklė vis dar tebestūkso.
– Turime gerą žinią: spalio 1 dieną atiduodame statybininkams raktus ir griauname. Maksimaliai po trejų metų turėsime gražų, modernų, didesnį rekonstruotą pastatą. O gal per dvejus metus.
– Savivaldybė. Mes gauname iš Vyriausybės finansavimą ir patys didele dalimi prisidedame.
– Kokia tai dalis?
– Mums labai didelė – šiemet finansuosime 450 tūkst. eurų, ir tai yra 100 proc. savivaldybės biudžeto lėšos.
– Pasirinkote konkurso laimėtojo projektą?
– Ne, gavome pasirinkti tą, kuris buvo suderintas su visomis institucijomis, teritorijų planavimo reikalavimais.
Turėjome ieškoti kompromiso. Svarbiausia – kad šis pastatas būtų funkcionalus, nes naujos statybos Neringoje draudžiamos.
– Gal prieš metus vaikštinėjote po Nidą su premjeru Sauliumi Skverneliu ir jis piktinosi griovimo darbais Neringoje. Bet vėl burzgia buldozeriai, dabar jau turėtų griūti gyvenamieji namai, vadinamieji baobabai Preiloje, nors žmonės turėjo visus statybų leidimus.
Atrodo, kad Neringoje darbas verda kaip Kvailių karalystėje – šiandien pastatote, rytoj griaunate?
– Jūs visiškai teisi. Bet koks projektas turi būti palaimintas daugybės institucijų su visais parašais. O kaip suderinti, jei toje vietoje, tarkim, savivaldybė norės statyti didesnį socialinį būstą, nes neturime kur apgyvendinti specialistų.
Nacionalinis parkas norės, kad toje vietoje augtų pušis. Kultūros paveldo departamentas norės, kad ten stovėtų tvartas, kuris buvo gal prieš penkis šimtus metų.
Aplinkos ministerija norės, kad ten būtų valstybinis miškas, ornitologai – kad čia gyventų kormoranai.
Neįmanoma suderinti visų interesų! O valstybė balso nebeturi. Premjero nuomone, griauti yra per brangu valstybei. Bet Vyriausybė, pasirodo, balso nebeturi.
– Ir teismai nutaria griauti?
– Jie negali kitaip nuspręsti, nes remiasi kažkada priimtais teisės aktais. O įvairios institucijos tiek yra pripainiojusios, kad nežinia kas tuos rebusus išspręs.
Teritorijų apsaugos tarnybai pavaldžios Aplinkos ministerijos valdininkai sukūrė tokią teisinę bazę, taip supančiojo Vyriausybę, kad iki jos neprieina jokie nutarimų projektai.
– Nida jau velkasi kitų šalies kurortų uodegoje. Ar tai tik dėl institucijų išskirtinių reikalavimų Neringai?
– Labai būna pikta, kad paprašęs Aplinkos ministerijos pataisyti įstatymo projektą, kad jį būtų galima įgyvendinti Nidoje, išgirsti: „Mes Nidai išskirtinių įstatymų nekursime.“
Bet turime visą šūsnį įstatymų projektų, kurie taikomi tik Neringai. „Kodėl mes taip išskiriami?“ „Todėl, kad gyvenate išskirtinėje žemėje“, – atsakymas.
– Tokioje žemėje gyvendami galite pasiekti ir balanos gadynę. Čia niekas nejuda į priekį.
– Taip. Pamačiau apie 1980 metus darytą nuotrauką naujų namų kvartale prie marių. Žinote, kas skyrėsi? Tik tai, kad kieme stovėjo žiguliukai ir tujos dar buvo mažos. Daugiau niekuo.
Manau, kad Nida liks tik kelių turtingųjų rezervatas, žmonės nebevažiuos, bus per brangu. Bet jei Nidą taip mėgsta turtingieji, turėkime iš to naudos.
Parduokime per aukcioną kokius 5 ha žemės su paplūdimiu, tegu statosi brangias vilas su baseinais ir moka, o gamtos priežiūrą įpareigos įstatymas.
Nidoje gyvena žvejai, žmonės, kurie atstatė Nidą, bet dėl įvairių draudimų nebegali gerinti savo būsto, jo nuomoti. Ką ir nuo ko mes čia saugome? Kopą? Ji po 50 metų virs mišku, sako mokslininkai.
– Nuo didelių projektų pereikime prie mažesnių. Gal nors plytelėmis nuklotą keliuką per mišką kopos link paremontuokite, ten eidamas koją gali išsisukti, dviračiu važiuodamas ir dantis išsimušti.
– Negalime! Plytelės paklotos sovietmečiu, jos dabar yra valstybiniame miške, o Miško apsaugos tarnyba neleidžia miške kloti plytelių. Nors kai paprašėme parodyti tą įstatymą, pasirodo – tokio nėra! Tik jų išsigalvojimas.
– Ir dušo negalite paplūdimyje įrengti, tualetų „elitiniame“ kurorte? Varote tuštintis į jūrą?
– Negalime! Į dušą ateinantys vandentiekis ir kanalizacija būtų statyba. Juk ir Palangoje, pasirodo, tualetai buvo nelegalūs.
Pajūrio juostos įstatymu, priimtu 2015 metais, jokia statyba neleidžiama! Palangoje ta juosta 300 metrų nuo jūros, Neringoje visa nuo jūros iki marių.
Turime statyboms Europos Sąjungos pinigų, bet jie grįžta atgal.
– Tai pildosi buvusios Neringos nacionalinio parko direktorės Aurelijos Stancikienės svajonė, kad Nidoje bus nedaug poilsiautojų, ji vėl pavirs žvejų kaimeliu?
– A.Stancikienės šeima Nidoje turi turbūt daugiausia nekilnojamojo turto. Nugriaukime „Auksines kopas“, „Rūtą“, sumokėkime šveicarams, kad sulygintų su žeme Žuvininkystės ūkį, nebebus viešbučio, dar keletą pastatų nugriaukime.
A.Stancikienės patalpos brangsta, už naktį jau gali prašyti 1000 eurų. Jos reikalavimai buvo pagrįsti galimai vien asmeniniais interesais, bet niekas jos nesustabdė.
Kokia nauda valstybei, kad legaliai pastatyti pastatai griaunami? Nematau jokios. Milijoninės išmokos – našta valstybei.
– Prisiminkite, kaip atsirado Neringoje tie legaliai pastatytų statinių griovimai, nes daug kas jau pamiršo pradžią.
– Priminsiu, kas atsitiko verslininkui Benui Gudeliui įsigijus griūvančias kareivines Juodkrantėje. Šis atvejis – didžiausio valdininkų bukumo pavyzdys.
Valstybė jam pardavė kareivines aukcione be jokių sąlygų.
Po to staiga, kai jis panoro statyti, Rūta Baškytė, tuometė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė, o dabar pavaduotoja, ėmė šaukti: „Jis nori statyti Nacionaliniame parke!“
Tačiau „pamiršo“, kad kai pardavė tas griuvenas, nebuvo jokio parko. Tik daug vėliau B.Gudelio teritorija buvo priskirta prie Nacionalinio parko, atsirado draustinis ir draudimas – parke jokių statybų!
