Garsios kauniečių Lašų giminės atstovas V.Lašas įsitikinęs, kad Kauno gyventojai, ypač jauni ir veiklūs žmonės, privalo puoselėti savo protėvių palikimą. Tam įkvepia tarpukariu mieste kilę įspūdingi pastatai.
Tuo metu Kaune buvo statomi ne tik vertingi visuomeniniai, bet ir savo architektūrine verte mažai nusileidžiantys gyvenamieji daugiabučiai. Du butus tokiame name įsigijęs kaunietis vieną jų jau prikėlė naujam gyvenimui. Kitam ieško tarpukario palikimą taip pat vertinančių ir jį puoselėti pasiryžusių šeimininkų.
„Domintis tarpukariu gyvenusių ir miestą kūrusių žmonių palikimu įkvepia jų optimizmas. Tokią architektūrą jie ir kūrė. Man atrodo, kad mums svarbu sekti jų pavyzdžiu ir puoselėti palikimą. Istorinį namą, kuriame įsikūriau, noriu paversti Kauno pažiba“, – sakė 30-metis V.Lašas.
Nekilnojamojo turto ekspertai teigė, kad vis daugiau jaunų ar vidutinio amžiaus kauniečių suvokia, kokį vertingą tarpukario palikimą turime, ir vis noriau kuriasi miesto centre. Nors tai gera investicija, be meilės istorijai toks nekilnojamasis turtas vertinamas ir prižiūrimas mažiau.
Norėjo gyventi sename name
Verslininkas V.Lašas pasakojo, kad nusprendęs įsigyti pirmą nuosavą būstą jo ieškojo būtent namuose, kurie Kauno centre buvo pastatyti tarpukariu.
„Galėjau įsikurti kur nors pakaunėje ir pasistatyti naujus namus, bet nenorėjau. Iš karto suvokiau, kad jei pirksiu butą miesto centre, namas bus saugomas paveldo arba stovės paveldo apsaugos zonoje, problemų bus daugiau. Reikės laikytis paveldo reikalavimų remontuojant būstą. Tai ir kainuos brangiau. Tačiau man brangus Kaunas, jo istorinė dalis“, – sakė V.Lašas.
Prieš dvejus metus Žemaičių gatvės 11-ajame name jis rado parduodamus du butus. Tai įspūdingas ant šlaito pastatytas 4 aukštų pastatas su mansarda.
Visas jo grožis atsiskleidžia žvelgiant iš kiemo pusės.
Fasadas lenktas, dekoruotas tarpukariui būdingais ornamentais. „Namas statytas 1935 metais. Jame gyveno garsi tarpukario fotografė ir menininkė Veronika Šleivytė, taip pat ir dailininkas Jonas Buračas. Jis net yra nutapęs Žemaičių gatvę ir šį namą“, – pasakojo verslininkas.
Aptiko įdomių žinių
Šis namas V.Lašą dar labiau sudomino, kai jam į rankas pateko prieš kelerius metus architektūros istorikės Marijos Drėmaitės išleista knyga „Optimizmo architektūra. Kauno fenomenas 1918–1940“.
Į knygą įtraukti įspūdingiausi tarpukariu Kaune išdygę pastatai. Vos ją atsivertus galima pamatyti Žemaičių gatvės 11-ojo namo fotografiją. Pastatas įvardijamas kaip optimizmo architektūros pavyzdys.
Prie fotografijos yra straipsnis apie tai, kas buvo optimizmo architektūra. M.Drėmaitė rašo, kad optimizmas yra ne viena iš modernizmo srovių, kurių daug formavosi tarpukario Europoje.
Būtent tokia optimizmo architektūra Kaunui tapus laikinąja sostine ir formavosi sparčiai urbanizuotame ir modernėjančiame mieste. Tokie pastatai tapo optimistinio tikėjimo nepriklausomybės ateitimi pavyzdžiais.
Ši filosofija ir samprata V.Lašui pasirodė labai artima, todėl jis ir įsigijo du tuo metu istoriniame name parduodamus butus.
Atsiveria nuostabus vaizdas
Dabar viename verslininkas jau įsikūręs su sužadėtine.
„Bute buvo padarytas remontas, todėl detalių, bylojančių apie tarpukarį, buvo mažai. Tik po grindimis pavyko aptikti šiaudų ir statybinių atliekų. Elektros laidai buvo įvilkti į skardinius vamzdelius. Pamatėme, kokios medžiagos tarpukariu buvo naudojamos“, – pasakojo V.Lašas.
Buvo išlikusios ir medinės dvivėrės durys, skiriančios patalpą į kelis kambarius.
„Tačiau viena didžiausių buto vertybių – langai, atgręžti į miesto centrą. Jie įrengti pietinėje pusėje suapvalintoje sienoje. Dabar pro juos matyti ir naujamiestis, ir senamiestis, net Kauno pilis ir Nemuno vingiai. Norėjosi, kad šis vaizdas būtų matyti vos įėjus į butą, todėl pertvarą panaikinome“, – pasakojo verslininkas.
Medinės dvivėrės stumdomosios durys saugomos, į šiukšlyną neiškeliavo. Verslininkas mano, kad jos turi gyventi toliau, ir svarsto, kur jas pritaikyti.
Kabo šeimos relikvija
Kurdamas namo interjerą kaunietis tarėsi su architekte Asta Kiaune. 65 kvadratinių metrų moderniame bute yra svetainė su virtuve, miegamasis, erdvus vonios kambarys.
Abu sutarė, kad istoriniame, tačiau moderniai ir patogiai įrengtame bute vis dėlto turi būti tam tikrų tarpukarį menančių detalių. Sunkiausia buvo pagaminti medinę laiptuotą, ilgą ir lenktą grindjuostės juostą ir ją pritvirtinti suapvalintos sienos apačioje.
Ant sienos kabo V.Lašo proseneliui – medikui, profesoriui, akademikui Vladui Lašui – priklausęs Naujosios Zelandijos žemėlapis.
„Jis pagamintas tarpukariu, todėl yra ir namo amžininkas, ir mano šeimos relikvija“, – pasakojo kaunietis.
Prosenelis kūrė klinikas
Meilė ir pagarba tarpukario architektūrai ir palikimui V.Lašo širdyje užgimė neatsitiktinai.
1923 metais būsimasis Lietuvos prezidentas Kazys Grinius gavo sklypą Žaliakalnyje, Aukštaičių gatvėje, ir pradėjo rūpintis nuosavo namo statyba. Norėdamas sutaupyti dviejų aukštų namą jis nutarė statyti kartu su V.Lašo proseneliu gydytoju profesoriumi V.Lašu.
Lašų giminės atstovai ir dabar gyvena šiame istoriniame name. Jo prosenelis medikas V.Lašas daug prisidėjo, kad Kaune atsirastų Kauno klinikos, ir rūpinosi jų statybomis.
„Domintis naujuoju butu teko išgirsti, kad statant namą dalis statybinių medžiagų buvo atgabenta ir iš tuo metu statomų klinikų. Tokie likimo vingiai labai įdomūs“, – sakė verslininkas.
Pastatą nori prikelti
Savo bute įsikūręs vyras dabar parduoda po juo esantį tuščią būstą.
Verslininkas neslėpė, kad susidomėjimas parduodamu butu didžiulis, jis vos spėja priimti lankytojus. Kad žmonės geriau įsivaizduotų, kaip galima įsikurti tuščiame bute, kaunietis visus įsileidžia ir į savo namus.
„Tačiau ieškau tokių būsimų jaunų ir aktyvių kaimynų, kurie taip pat vertintų palikimą ir šį namą padėtų paversti tikra Kauno pažiba“, – sakė verslininkas.
V.Lašas pasakojo, kad kituose namo butuose tebegyvena tie žmonės, kurių proseneliai ir seneliai čia įsikūrė dar tarpukariu.
„Todėl nuo pat pradžių su kaimynais sutarėme dėl namo ateities. Ketiname atnaujinti jo fasadą. Reikėtų įrengti ir apšvietimą, kad namas būtų matomas iš įvairių miesto vietų“, – svarstė V.Lašas.
Galimybių remontuoti yra
Atliekant remontą istorinio namo bute paveldosaugininkai nurodė, kokius langus naujakurys turi įstatyti, kad jie atitiktų buvusių autentiškų langų rėmų konstrukciją.
„Nuo to laiko labiau atkreipiu dėmesį į istorinių namų langus. Pastebėjau, kad daugelio istorinių daugiabučių gyventojai yra įsidėję nevienodus langų rėmus, fasadus taip pat nusidažę kas kaip sugebėjo, skirtingomis spalvomis. Tai tikrai bjauroja vertingus statinius“, – sakė kaunietis.
Vyras mano, kad dabar, jei tik yra noro, galimybių atnaujinti istorinius daugiabučius yra.
„Galima pasinaudoti savivaldybės paskelbta pastatų fasadų tvarkybos programa. Iš jos pastato fasadui tvarkyti galima gauti 30–40 procentų reikiamų lėšų. Likusią dalį galima pasiskolinti iš banko. Jei kas nors nutiktų, butą su visa paskolą vėliau galima ir parduoti. Atnaujinant nekilnojamąjį turtą, suformavus sklypą, sutvarkius kiemą, jo vertė auga, todėl investuoti naudinga. Svarbu norėti tai daryti“, – sakė verslo ir ekonomikos studijas baigęs kaunietis.
Jaunam verslininkui gaila matyti, kai istoriniai namai stovi apleisti.
„Pasigendu kauniečių mobilumo. Neretai žmonės gyvena vertinguose namuose, bet jų nei remontuoja, nei parduoda. Dabar tarp jaunų žmonių madinga kurtis miesto centre, istoriniuose pastatuose. Tam pasiryžtantys vertina palikimą ir nori juo rūpintis. Manau, kad to nenorintys žmonės galėtų patogiai kurtis kitose vietose atokiau nuo istorinio centro“, – įsitikinęs verslininkas.
Norėtų daugiau optimistų
Kauniečiui rūpi ir vertingų visuomeninių pastatų – Centrinio pašto, „Pieno centro“, „Pažangos“ rūmų – likimas. Dabar jie stovi tušti, nors yra vieni svarbiausių tarpukario Kauno paveldo objektų.
„Manau, kad juose kuo skubiau turėtų kas nors įsikurti. Jei muziejų įsteigti neįmanoma, ten galėtų kurtis restoranai, bendradarbystės centrai ar biurai. Žinoma, turi būti aiškūs reikalavimai, kaip saugoti pastatuose esančias vertybes. Šeimininkus tokiems pastatams būtina rasti kuo skubiau, kad jų neištiktų liūdnas likimas“, – įsitikinęs kaunietis.
Verslininkui patinka kai kurie dabar Kaune vykdomi projektai.
„Puikiai vertinu Karaliaus Mindaugo prospekte atnaujinamų senų pastatų kompleksą. Nors prieštaringų vertinimų sulaukė Vienybės aikštės atnaujinimo projektas, aš jį taip pat palaikau. Matau, kad šių darbų ėmęsi verslininkai dirba nuoširdžiai, nori kokybiškai atnaujinti paveldą ir palikimą, o ne bet kaip atlikti darbus ir pabėgti pasiėmę pinigus“, – sakė V.Lašas.
Stebėdamas tokius projektus verslininkas prisimena optimizmo architektūros apibūdinimą.
„Kas projektavo namą, kuriame gyvenu, žinių neišliko. Žinoma tik tai, kad jo statytojas buvo Narbutas. Jis gyveno dabar parduodamame bute, o kitus nuomojo. Tai yra tikro optimisto pavyzdys. Jis mažiau taupė, daugiau investavo, kad net ir gyvenamasis daugiabutis puoštų miestą. Labai norėčiau, kad kuo daugiau tokių optimistų būtų ir dabar“, – sakė V.Lašas.
Kauniečiai vėl grįžta į miesto centrą
Antanas Kišūnas
Nekilnojamojo turto bendrovės „Ober Haus“ Kauno padalinio vadovas
„Tendencija, kad kauniečiai vis labiau renkasi gyvenimą miesto centre, matyti jau kurį laiką. Jaunų ir vidutinio amžiaus žmonių perkamoji galia didesnė nei vyresnių, tad jie dažniausiai ir kuriasi miesto širdyje. Vilniuje ši tendencija buvo matyti ir anksčiau, Kaunas pastaruoju metu vejasi sostinę šiuo atžvilgiu.
Kaune vykdoma šviečiamoji veikla, kad turime ypatingą paveldą, kuriuo galime didžiuotis, duoda vaisių. Vis daugiau žmonių tai ima suvokti ir patys nori gyventi tokiuose namuose ir jais rūpintis.
Nors įsigijus paveldo saugomą nekilnojamąjį turtą reikia daugiau laiko, pinigų ir pastangų norint jį prižiūrėti, tokį turtą turintys žmonės įvertina visas sąnaudas ir tam ryžtasi. Ne paslaptis, kad tai yra ir gera investicija. Tačiau kai tokio turto savininkai ne tik skaičiuoja pinigus, bet ir jaučia sentimentus istorijai, jis prižiūrimas geriau.
Taigi jauni, aktyvūs žmonės grįžta į Kauno centrą. Tai duoda naudos visiems, nes jie čia leidžia pinigus, duoda darbo ir pelno verslui. Taip pat daug prisideda, kad pastatai būtų prižiūrimi.“