17 metrų aukščio koplytstulpiui, sukurtam pagal išeivijos architekto Jono Muloko projektą, dešimtmetį Vilniuje ieškojo vietos. Svarstė jį įkurdinti netgi Lukiškių aikštėje, tačiau vėliau sumanymo atsisakė.
Ir pagaliau rado kur priglausti – prie Seimo rūmų, šalia Sausio 13-osios aukų memorialo.
Nesvarbu, kad koplytstulpis nesusijęs su valstybės šimtmečiu, – jį užsimota pastatyti iki liepos 6-osios.
Mat meno kūrinį dovanoja Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantys architekto artimieji.
Menotyrininkai pastebi jau kelis dešimtmečius vyraujantį stichišką norą Vilniui dovanoti paminklus.
Taip viešosiose erdvėse atsirado paminklai Vincui Kudirkai, broliams Vileišiams, skulptūra „Žinia“ ir daugybė kitų.
Ir svetimas, ir per aukštas
Koplytstulpio prie Seimo šalininkai prieš kelias dienas kreipėsi į savivaldybę dėl projekto suderinimo.
Idėją palaikė parlamento rūmų ir Nepriklausomybės aikštės architektas Algimantas Nasvytis bei Sausio 13-osios aukų memorialo autorius Kęstutis Kisielius. Tačiau sumanymas sulaukė ir kritikos bangos.
„Konceptualiai pasenęs projektas“, „meninis ir idėjinis anachronizmas“, – tokiais apibūdinimais koplytstulpį pasitiko meno kritikai.
„Kalbant sarkastiškai, primena sumažintą Televizijos bokštą. Labai sunku suprasti, ką toks tarsi koplytstulpis turėtų reikšti ar simbolizuoti“, – portalui bernardinai.lt sakė Vilniaus universiteto dėstytojas Vytautas Ališauskas.
Pasak jo, šis projektas neatitinka nei lietuviškosios mažosios architektūros tradicijos, nei jos estetikos, susiformavusios kaimiškoje arba gamtinėje aplinkoje.
Kultūros istoriko žodžiais, koplytstulpio proporcijos išdidintos neadekvačiai – iki 17 metrų.
Tai svetima smulkiajai architektūrai. Įprastai koplytstulpiai siekia du, kartais tris metrus.
Pagerbtų net Zuikį Puikį
Apie Vilniui įperšamas skulptūras kalba ne vienas ekspertas. Menotyrininkė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė karčiai juokavo: turintis pakankamai pinigų ir entuziazmo varstyti įvairių kabinetų duris Vilniuje gali pastatyti paminklą netgi ir Zuikiui Puikiui.
Menotyrininkė, kultūros politikos tyrinėtoja Skaidra Trilupaitytė prisiminė praėjusiais metais bienalės „Yra ir nėra“ metu vykusią diskusiją, kad dovanoms jau reikia skelbti moratoriumą, nors jos miestui atrodo labai naudingos.
Koplytstulpį J.Muloko giminės dar 2012 metais siūlė pastatyti ir Lukiškių aikštėje, bet pasiūlymas buvo atmestas.
Dabar nepavykęs projektas, ištrauktas iš stalčiaus, bus įgyvendinamas Seimo nariams pritarus.
Mero pasiūlymas – kitoks
Sumanymą prie Seimo statyti koplytstulpį sukritikavo ir meras Remigijus Šimašius – pavadino jį keistu.
Anot mero, jeigu Seimas turi pinigų, galėtų jų paskirti kitam koplytstulpiui atstatyti. Jis būtų ir tinkamesnėje vietoje, ir ne toks aukštas. R.Šimašius saugo istorinę nuotrauką. Joje įamžintas koplytstulpis, kurį jis siūlo atkurti.
Vis dėlto Vilniaus meras sutiko, kad gali atsirasti priežasčių, dėl kurių šio koplytstulpio atstatyti neįmanoma.
Tuo metu menotyrininkas Ernestas Parulskis ne vieną kartą siūlęs klausimą spręsti demokratiškai: kad visi būtų patenkinti, mieste pastačius tradicinę skulptūrą iš karto turi atsirasti ir šiuolaikinė. Tačiau šiuolaikinių kūrinių trūksta.
„Žinią“ stūmė lobistai
Kada Vilniuje prasidėjo paminklų dovanojimo mada?
Ar ne nuo Vytauto Kašubos kunigaikščio Gedimino paminklo daugiau nei prieš du dešimtmečius?
S.Trilupaitytė sutiko, kad dėl šio paminklo buvo kilę karštų diskusijų.
„Pasirinko gražios skulptūrėlės maketą, kuris mažu masteliu atrodė vykęs.
Bet kai jį padidino, išėjo tai, kas dabar yra, – kiek fantasmagoriškas kūrinys, prie kurio sunku priprasti“, – apie Gedimino paminklą Katedros aikštėje pasakojo menotyrininkė.
Kitas pavyzdys – skulptoriaus Juozapo Kęstučio Patamsio skulptūra „Žinia“ priešais Nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką.
Šią skulptūrą mėgino prastumti įvairios lobistų grupės. Ir 2011 metais joms pavyko.
Skulptūra buvo skirta Lietuvos valstybingumui pagerbti, tačiau sukurta dar sovietmečiu ir siūlyta tuometiniam Sniečkui (dabar Visaginas), Elektrėnams ar Palangai, tačiau visi miestai atsisakė.
Į ginčus dėl „Žinios“ meninės vertės įsivėlę Lietuvos dailininkų sąjungos ekspertai ją vertino vien neigiamai: paminklas morališkai pasenęs, jo simbolika tinka nebent kapinėms.
Tačiau paminklų dovanojimo bėda neišnyksta keletą metų.
Štai praėjusių metų pabaigoje Rotušėje buvo pristatyta „Vėjų rožė“ – trijų metrų skersmens granito plokštė, kuri turėjo įamžinti keliautojo Mikalojaus Kristupo Radvilos-Našlaitėlio atminimą.
„Junti, kad mecenatai nori įsiamžinti, o dovanotam arkliui į dantis nežiūri“, – kalbėjo S.Trilupaitytė.
Nepaisant ekspertų nepasitenkinimo, taip iškilo ir paminklas broliams Vileišiams prie Neries, T.Kosciuškos gatvėje.
Laukia kitas jubiliejus
Gal šalies sostinė tradicines skulptūras renkasi baimindamasi „Krantinės arkos“ istorijos – juk Vilnius vis tapatinamas su vamzdžiu?
„Nemanau, kad politikai apie tai daug galvoja, nors dėl vamzdžio iš tiesų buvo kilęs didžiulis skandalas, ne kartą jį ketinta išmontuoti.
Tiesiog politikai mėgsta demonstruoti įtaką ir tokiose srityse“, – svarstė S.Trilupaitytė ir užsiminė, kad dabartiniams valdantiesiems etnografiniai motyvai yra artimi.
Ji baiminasi, kad panašių siūlymų galima sulaukti artėjant Vilniaus 700 metų sukakčiai.
Pamėgo labiau už kitus
S.Trilupaitytė pabrėžė, kad piliečių bendruomenių iniciatyvos statyti paminklus būna labai įvairios, kaip ir patys piliečiai.
Tarkim, kontroversiškų vertinimų iš pradžių sulaukė ir muzikanto Franko Zappos biustas, tačiau vilniečiams jis patiko, paminklas labai populiarus tarp turistų.
Vajus buvo kilęs ir statant „Angelo“ skulptūrą Užupyje, paminklus rašytojui Romainui Gary, Daktarui Aiskaudai.
Taip pat ji paminėjo Henriko Orakausko skulptūrinę kompoziciją – skėtį poetei Juditai Vaičiūnaitei S.Moniuškos skvere, Ksenijos Jaroševaitės rašytojai Jurgai Ivanauskaitei skirtą „Katiną“ Aguonų gatvėje.
Tai – bendruomenės iniciatyva laiku ir vietoje atsiradusios, lengvai suvokiamos, visiems patinkančios skulptūros, kurios pradėjo plisti Naujamiestyje ir jo prieigose. Jos neagresyvios, nesiveržiančios į reprezentacines vietas.
Tačiau ir šioje srityje kai kurių autorių kūrinių pasirodė gerokai daugiau.
S.Trilupaitytės žodžiais, kai kurie kūrėjai buvo mėgstami labiau už kitus.
Vis dėlto ji pripažino, kad mieste atsirado ir korporacinio meno, dažniausiai abstrakčios skulptūros pavyzdžių.
Tai – Tado Gutausko „Dvyniai“ Verslo trikampyje, Gedimino Piekuro „Banga“ prie Vilniaus verslo uosto. Tačiau ši tendencija ne tokia ryški kaip visuomeninės iniciatyvos.
Lukiškių aikštėje – laikini paminklai
Lukiškių aikštėje prieš porą savaičių atsirado žaislinis arklys (nuotr.), ant kurio kaklo užrišta trispalvė – tai dar viena dovana miestui. Ji bene vienintelė, nesulaukusi priešiškos reakcijos ir kritikos.
Kol neapsisprendžiama, kas turi stovėti reprezentacinėje miesto aikštėje, laikinas paminklas joje iškyla antrą kartą.
Kovo pradžioje Lukiškių aikštės pakraštyje buvo atsiradęs dviejų metrų aukščio nukirstą piramidę primenantis paminklas. Jo kraštuose buvo matyti į betoną įspausti bronzos spalvos bareljefai, vaizduojantys sparnuotą pabaisą su čiuptuvais. Jį kelioms dienoms čia buvo įkurdinę fantastinės literatūros mėgėjai.
