Architektai siekė, kad būstas neišsiskirtų iš kraštui būdingų sodybų. Tipišką kaimo vietovės sklypą primena ir pastatų sodyboje išdėstymas, kai pagrindinis pastatas atgręžtas į mažesnįjį, stovintį paprastos formos kiemo priešingoje pusėje. Mažesnysis pastatas skirtas laikyti malkoms ir ūkio reikmenims.
Ant ežero kranto išgydusi ir nedidukė sauna, rašo dezeen.com.
Namo dizaine pasitelktos liaudiškos formos ir detalės, o didelės langinės inkorporuotos į paprastą tiesių linijų tūrį.
Langinės – vienas elementų, kurie buvo būdingi senosiose lietuvių sodybose. Medis fasadui parinktas taip pat ne atsitiktinai, o norint dar labiau priartinti sodybos idėją prie kaimui būdingo stiliaus.
Kai namas negyvenamas, jo fasadas užveriamas. Taip sukuriamas stabilumo, tvirtumo jausmas. Tuo pačiu būstas apsaugomas, nes tai – sodyba poilsiui, kuri didžiąją metų dalį stovi tuščia.
Namas pasikeičia, kai atvėrus langines pasimato didelės stiklinės durys ir langai, kuriuos aptiksite visose namo pusėse.
Anot architektų, detalės ar greičiau jų nebuvimas pabrėžia projekto charakterį.
Name įrengtas holas ir valgomasis, kuriuos, atvėrus stiklines duris, galima sujungti su išorėje esančia pakyla. Židinys šias zonas atskiria nuo miegamojo, dušo ir rūbinės. Antrame aukšte yra vietos dar vienam vonios kambariui ir trims miegamiesiems.
Būste, kuriame akcentuojamas paprastumas, medinės grindys ir baltai tinkuotos sienos sukuria šviesią ir neutralią paletę.
