Balto sniego fone kaimo gatvės pradžioje stovinčio Veronikos tamsaus fasado namo sunku nepastebėti.
„Šis namas – įgyvendinta svajonė, – pasakojo dizainerė. – Kai šeimoje gimė vaikas, atsirado troškimas turėti savo namą, kur būtų galima daug laiko būti gryname ore. Tačiau pasistatyti būstą galima kur tik įsigeidi, bet jei greta nėra artimųjų, bus liūdna“.
Pavyzdžiui moteriai tapo jos sesuo, kuri prieš kelerius metus tame pačiame kaime įsigijo medinės mokyklos pastatą ir jį pertvarkė į gražų namą. Be to, greta įsikūrė ir jųdviejų tėvai.
Pirma pirko, paskui galvojo
Dizainerės šeima įsigijo 60 metų atitarnavusį rąstinį namą, o po to ėmė svarstyti, ką su juo daryti. Būta siūlymų visai nugriauti, nes naują pastatyti neva pigiau. „Tačiau man buvo svarbu palikti tuos rąstus, to namo dvasią“, – partalui TUTby.com pasakojo Veronika.
Pagal pirmąjį planą ketinta namą restauruoti iš vidaus, suremontuoti iš išorės, pritaikyti šiuolaikinius patogumus ir truputį praplėsti plotą, nes senojo namo plotas – viso labo 60 kv. metrų, nors lubos čia – trijų metrų. Ankstesni šeimininkai būstą buvo padalinę į virtuvę, du miegamuosius, o beveik ketvirtį namo užėmė didžiulė centre įtvirtinta krosnis. Kadaise ji buvo graži, puošta plytelėmis. Tačiau jų išsaugoti nepavyko – pabandžius restauruoti, plytelės trupėjo rankose, rašo tut.by.
Trys priestatai
Iš pradžių naujakuriai rąstiniam nameliui pripiešė nedidelį priestatą, tuomet – kitą, didesnį. Galiausiai namas turėjo tris priestatus, o jo plotas padidėjo daugiau nei dusyk. Beveik iš visų namo pusių pristatė terasas.
Taupydami laiką priestatus surentė iš karkasų, kurių sienos surenkamos gamykloje, o į statybų aikštelę atvežamos jau su apdaila.
Kol buvo gaminamos naujos sienos, šeimininkai nuo senojo namo nuėmė šiferį, išorės lentas, grindis, išgriovė krosnį.
Po šių darbų paaiškėjo, kad rąstų būklė – ideali nuo pat apačios iki viršaus. O štai namo pamatus teko remontuoti ir sujungti su naujaisiais, kuriuos liejo priestatams. Kadangi buvo sunku nuspėti, kuo galėjo baigtis sprendimas rentinį išardyti, išlieti pamatus ir vėl jį surinkti, nueita kitu keliu. Naujakuriai domkratu rentinį pakėlė, o po juo išliejo naujus pamatus. Per visą namo plotą išvedžiojo grindinį šildymą, betoninėse grindyse paslėpė ir komunikacijas: vamzdžius, laidus.
Baigus šiuos darbus, žemyn nuleistas ir rąstų rentinys.
Beje, svetainėje netrukus bus pastatas židinys – jo reikia ne tik dėl estetikos, bet ir tam, kad greitai įšiltų patalpos. O kol šeimininkų nėra, name įdiegta sistema, kuri patalpose palaiko teigiamą temperatūrą.
Tik iš tolo taisyklingas
Keblumų kilo, kai prieita prie stiklinimo etapo. Mat rąstinis namas tik iš toli atrodo geometriškai teisingas. O iš tiesų kampai – netikslūs, sienos – ne viename lygyje. Vis dėlto planą pavyko įgyvendinti. Langus senajame name paliko ten, kur ir buvę, tik kiek praplatino jų angas.
Namo apdailai Veronika rinkosi cementines plokštes. „Jas paprasčiausiai nudažėme – labai sutaupėme. Rąstų rentinio sienos interjere – svarbiausias akcentas. Tačiau su jomis teko padirbėti: pašalinome senus apmušalus, tarp rąstų buvusį glaistą, medinį paviršių nušlifavome ir padengėme specialiu aliejumi“, – pasakojo naujakurė.
Senas 21 cm storio sienas buvo nuspręsta dengti tamsiai pilkos spalvos lentelėmis.
Iš senų durų – stalviršis
Dizainerės vyras sumanė, kaip tolimiausiame kambaryje antresolėje įrengti miegamąjį. Tokią idėją realizuoti buvo įmanoma dėl to, kad name nėra įprastų lubų. Vietoj jų – apšiltinto stogo rampa.
Veronikos šeima vertina senus daiktus. „Vyro draugas padovanojo seną pianiną, dabar restauruojamos senajame name buvusios geležinės lovos. Iš jo stengėmės išsaugoti kiek įmanoma daugiau. Pavyzdžiui, anksčiau buvusios laukinės durys šiandien tapo virtuvės stalo stalviršiu. Nuo jų tyčia nenuėmėme geležinių vyrių“, – pasakojo šeimininkė.
Į vonią ir tualetą vedančios durys – taip pat iš ankstesniojo namo. Anksčiau jos buvo dengtos keliais dažų sluoksniais, kuriuos nuvalius durys įgavo puikią spalvą ir faktūrą.
Baldai name – labai paprasti: kai kas atvežta iš buto mieste, kai kas pirkta parduotuvėje „Ikea“. Vienas dizainerės užsakovų keitė virtuvę, kurią už nedidelę sumą įsigijo pati Viktorija. Tik baldų spalvą pakeitė į pilką ir atnaujino stalviršį.
