Kauno savivaldybė ypač daug dėmesio bei dalinį finansavimą skiria tarpukario moderniosios architektūros pastatams atnaujinti.
Tačiau mieste yra išlikę ir nemažai medinės architektūros pavyzdžių. Viena jų grupė – XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiaus pradžioje statyti mediniai pastatai, kurie išsiskiria tuo, kad fasadus puošia gausūs drožiniai.
Tokie statiniai dažniausiai buvo skirti geležinkelininkams bei kariškiams. Kai kuriuose jų iki šiol šeimininkauja tų profesijų atstovai, kiti turi naujus šeimininkus.
Prižiūrimus ir puoselėjamus medinukus vienija viena – jie turi šeimininkus, kuriems tokie pasakų nameliai brangūs, nors oficialiai jų niekas neverčia griežtai saugoti.
Medinio paveldo tyrinėtojai įsitikinę, kad Kaunui jau būtina turėti programą, leisiančią tokius pastatus prižiūrėti geriau.
Glūdi atokiau nuo gatvės
A.Juozapavičiaus prospekto kiemuose, atokiau nuo gatvės, galima aptikti kelis geležinkelininkams statytus pastatus. Jie yra Kauno geležinkelio stoties teritorijoje.
Čia atsitiktiniai žmonės užsuka retai. Kasdien įspūdingus namus mato geležinkelininkai (jie dar ir naudojasi) bei per bėgius kelią link Vytauto prospekto trumpinantys kauniečiai.
Ypač išpuoselėtas A.Juozapavičiaus prospekto 124H pastatas. Jo mediniai fasadai su drožinėtomis puošmenomis suremontuoti ir prižiūrėti. Iškaba skelbia, kad čia įsikūręs Kauno geležinkelio infrastruktūros Vandentiekio ir pastatų priežiūros ūkio baras.
Vadina pasakų nameliu
Šis pastatas buvo statytas XIX amžiaus pabaigoje. Manoma, kad tuomet jame buvo įsikūrusi geležinkelio infrastruktūroje aukštas pareigas ėjusio geležinkelininko šeima.
Dabar čia dirbantis Gintaras Struoginis pasakojo, kad pastate veikė įvairios su geležinkelio stotimi susijusios įstaigos.
„Šis namas greičiausiai turi angelą sargą. Jis gražus išliko visais laikais. Daugiau nei prieš 10 metų namą atnaujinant jame buvo kilęs gaisras, tačiau namas sudegti nespėjo ir jį pavyko išsaugoti“, – pasakojo geležinkelininkas.
Prie šio pastato augo senas medis. Vienos audros metu jis griuvo, tačiau namo taip pat nepalietė, nuvirto visai greta.
Dabar čia dirbantys žmonės pasakojo, kad jiems eiti į darbą smagu, nes rąstiniame name vasarą nekaršta, o žiemą nešalta.
„Smagu ir dėl to, kad jis – ypatingos išvaizdos. Visada sakau, kad dirbu pasakų namelyje“, – pasakojo G.Struoginis.
Sutaria kelios šeimos
Kitame A.Juozapavičiaus prospekto gale stovi 9 numeriu pažymėtas namas. Jame įsikūrusios kelios kauniečių šeimos.
Šis namas statytas 1914 metais, jis buvo skirtas kariškiams. Pastatas ilgai buvo apleistas. Atgauti savo pirmykštį grožį jis pradėjo prieš keletą metų.
Name gyvenanti Aida Danejeva pasakojo, kad anksčiau gyveno netoliese, mūriniame name. Prieš dvejus metus persikėlė į medinuką. Tada drauge su kaimynais atnaujino jo fasadą.
„Prižiūrėti seną medinį namą sudėtinga, reikia daug lėšų. Čia gyvena kelios šeimos. Suprantame, kad namas – išskirtinis, branginame pastatą ir jį puošiančius drožinius, todėl visi drauge pamažu jį atnaujiname“, – sakė kaunietė.
Rėmėsi senomis nuotraukomis
Aptikti medinių pastatų, kurie išsiskiria savo drožiniais, galima ne tik tai greta buvusių Žemųjų Šančių kareivinių ar netoli geležinkelio stoties. Vienas drožiniais puoštas namas stovi pačiame Kauno centre, Kęstučio gatvėje.
Greta mūrinių namų išlikęs medinukas pažymėtas 43 numeriu. Jis priklauso kelioms šeimoms. Tos dalies, kuri išnuomota ir kurioje įsikūrusios kelios parduotuvės, savininkai – Antano Digimo šeima – gyvena Aukštaitijoje.
Vyras pasakojo, kad namas statytas 1900 metais. Jame ilgai gyveno dabartinio Aleksandro Stulginskio universiteto profesorius agronomas Bronius Baginskas. Medinio namo dalies šeimininku A.Digimas tapo prieš 16 metų.
„Namo dalis buvo apdegusi, sugriuvęs ir greta buvęs medinis ūkinis pastatas. Remdamiesi išlikusiomis fotografijomis namą atnaujinome. Mums jis gražus, išsiskiria savo drožiniais, todėl ir stengiamės jį kiek įmanoma saugoti“, – sakė vyras.
Reikia specialios rėmimo programos
Ingrida Veliutė
Medinės architektūros paveldo tyrinėtoja
„Kaunui plečiantis, atvykstant dirbti vis daugiau žmonių buvo pradėta statyti nemažai medinių panašaus tipo namų, skirtų karininkams ir geležinkelininkams, nes tokie pastatai buvo surenčiami greitai ir nebrangiai.
Nors jie ne ką mažiau vertingi nei mūrinis tarpukario moderniosios architektūros palikimas, dauguma jų išskirtinio paveldo apsaugos statuso neturi.
Dažniausiai jie patenka į kultūros paveldo saugomas teritorijas. Tokiose teritorijose esančius senus pastatus savininkai turi saugoti, tačiau taisyklės nėra labai griežtos. Todėl didžioji dalis tokių pastatų yra prastos būklės, jų detalės naikinamos.
Kol kas išsaugoti tokius pastatus pavyksta dažniausiai tada, kai jų savininkai suvokia jų išskirtinumą. Tačiau labai reikėtų didesnės ir rimtesnės programos, kad tokių namų restauravimas būtų remiamas iš valstybės ar miesto biudžeto. Kitaip ilgainiui šį paveldą prarasime.
Latvijoje tokia programa veikia. Rygos valdžia išperka tokius namus arba remia ištisų medinių namų kvartalų atnaujinimo darbus. Kaunas galėtų iš to pasimokyti.“
