Praėjusio sekmadienio rytas vienam kauniečiui buvo nepaprastai liūdnas. Kauno rajone dabar gyvenantis 80-metis R.Šermukšnis išgirdo naujieną, kad naktį iš šeštadienio į sekmadienį gaisras kilo Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Sudegė du Mažosios Lietuvos ekspozicijos pastatai – XX amžiaus pradžios gyvenamasis namas ir tvartas. Tuo metu muziejaus teritorijoje vyko festivalis „Granatos Live“.
Kaunietis yra vienas iš tų, kurio gudriomis pastangomis iš sovietų valdžios buvo gauta pinigų šiam muziejui įkurti ir kuris savo rankomis pastatė daugybę muziejaus pastatų.
Nors Rumšiškės – Kaišiadorių rajone, dėl geografinio artumo Liaudies buities muziejus yra vienas labiausiai kauniečių lankomų objektų, čia kauniečiai traukia švęsti Užgavėnių, Velykų.
Gaisras Rumšiškėse nuliūdino kauniečius, ypač prie muziejaus kūrimo prisidėjusį restauratorių. Nepaisant liūdnų pasekmių, R.Šermukšnis įsitikinęs, kad renginiai muziejuose turi vykti, kitaip jie būtų mirę.
Žinia – lyg žaibas į širdį
Sovietmečiu R.Šermukšnis ne vienus metus vadovavo Kauno restauravimo dirbtuvėms. Vienas stambių objektų, prie kurių kūrimo prisidėjo jo vadovaujamas kolektyvas, buvo Lietuvos liaudies buities muziejus.
Kauno restauravimo dirbtuvių darbuotojai statė sodybas, atliko pastatų restauravimo ir kitus darbus.
Todėl vyras iki šiol domisi, kas vyksta muziejuje.
„Nors namuose veikia įjungtas radijo imtuvas, sekmadienio ryte naršiau socialiniuose tinkluose. Ten ir pamačiau sukrečiančią žinią – sudegė du muziejuje stovėję pastatai. Žinia pribloškė, nusikeikiau, o širdis tapo sunki lyg akmuo“, – prisiminė vyras.
Muziejų bandė kurti Kaune
Iki tos nelaimingos nakties muziejuje didesnių gaisrų nėra buvę. Kartą degė senovinė pirtis. Todėl prieš savaitę nutikęs įvykis kaunietį paskatino prisiminti, kaip buvo kuriamas muziejus ir kokie saugumo reikalavimai tuomet buvo keliami.
R.Šermukšnis pasakojo, kad įkurti Lietuvos liaudies architektūros ir buities muziejų buvo bandoma dar XX amžiaus pradžioje. 1930 metais Žemės ūkio rūmai Kaune, Parodos aikštėje, įkūrė muziejaus užuomazgas.
Buvo atvežti ir pastatyti keli trobesiai. Kadangi vietos ant Parodos kalno buvo mažai, reikėjo ieškoti tinkamesnės vietos Kaune ar jo apylinkėse.
Tėviškės muziejų buvo siūloma statyti Pažaislyje, Botanikos sode, J.Basanavičiaus parke, tačiau viskas baigėsi ginčais ir sklypo muziejui nebuvo skirta“, – istoriją priminė R.Šermukšnis.
Palaiminti turėjo Maskva
Sovietmečiu, praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje, ši idėja vėl atgijo.
„Kadangi buvo apskaičiuota, kad muziejui įkurti reikia bent milijono rublių, finansavimą turėjo skirti Maskvos funkcionieriai. Svarstyti šio klausimo į Vilnių atvyko moteris iš Sovietų Sąjungos finansų ministerijos“, – prisiminė R.Šermukšnis.
Kaunietis pasakojo, kad Sovietų Sąjungos valdžios atstovė neklausė jokių argumentų, jog lietuviai nori įkurti Liaudies buities muziejų.
„Sakė, kad galime pamažu atstatinėti senus pastatus įvairiuose kaimuose, todėl reikiamos pinigų sumos, kurios pakaktų muziejui įkurti, sakė neskirsianti“, – pasakojo kaunietis.
Linksmino ir striptizu
Pasak tuometinio Kauno restauravimo dirbtuvių vadovo, vilniečiai nebežinojo, kaip įtakingą viešnią įkalbėti, todėl atsiuntė į Kauną, kad kauniečiai ją „pašefuotų“ (pavaišintų, duotų kyšį. – Red.).
„Moterį priėmėme labai vaišingai. Iš pradžių tada garsiame restorane „Pasimatymas“ surengėme vakarienę. Padavėjos, pasipuošusios tautiniais kostiumais, vis nešė vaišes ir gėrimus, kurių nė patys nebuvome regėję ir ragavę“, – pasakojo kaunietis.
Čia vienas, čia kitas viešnią vis šokdino, linksmino.
Vėliau restorane buvo parodyta vakarinė programa su striptizo elementais. Rusė tokių dalykų nebuvo mačiusi, todėl renginys jai paliko didelį spūdį.
Priėmimas baigėsi pirtyje, kur Finansų ministerijos atstovė buvo išperta ir visa apipilta dėmesiu.
„O aš, tarp vaišių ir linksmybių vis radęs minutę, sukau kalbą apie muziejų. Pasakojau, kad jei įkurtume muziejų, kuriame greta mažažemio sodybos pastatytume turtingo žemvaldžio sodybą, visi žmonės savo akimis galėtų pamatyti, kokia Lietuvoje buvusi socialinė nelygybė“, – pasakojo kaunietis.
Pirmasis iškilo „numas“
Šis argumentas sovietų atstovei, matyt, pasirodė įtikinamas. Netrukus greta Rumšiškių buvo paskirtas 175 hektarų ploto žemės sklypas ir milijonas rublių, kad muziejus būtų įkurtas.
Buvo parengtas projektas, kuriame numatyta muziejuje atspindėti keturis etnografinius Lietuvos regionus – Žemaitiją, Aukštaitiją, Sūduvą ir Dzūkiją. Apie Mažosios Lietuvos ekspoziciją pradėta galvoti kur kas vėliau.
Nuo 1968 iki 1974 metų, kai įvyko muziejaus atidarymas, buvo pastatyta 60 pastatų. Pirmasis buvo žemaitiškas „numas“ – dūminė pirkia ir dviejų aukštų svirnas. Greičiausiai tai sutapimas, kad derybos dėl muziejaus įkūrimo taip pat baigėsi lietuviškoje pirtyje.
R.Šermukšnis darbams vadovavo iki 1979 metų, kai buvo baigta statyti pirmoji pastatų linija – per 100 įvairių statinių – ir pradėtas kurti miestelis.
Sovietų valdžia muziejaus plėtrai kasmet skirdavo po 250 tūkstančių rublių.
Medieną mirkydavo tirpaluose
R.Šermukšnis pasakojo, kad kuriant muziejų gaisrininkai kėlė didelius saugos reikalavimus.
„Visuose pastatuose buvo gesintuvai, žaibolaidžiai. Buvo iškasti ir priešgaisrinėms reikmėms reikalingi tvenkiniai, įrengiama priešgaisrinė signalizacija. Gaisrininkai buvo labai priekabūs. Todėl, norint įrengti kai kuriuos pastatus, kad jie atitiktų ne tik muziejininkų, bet ir ugniagesių reikalavimus, tekdavo užtrukti ilgai“, – pasakojo vyras.
Pačius statinius specialistai bandė apsaugoti ir kitomis priemonėmis.
„Įvairiuose regionuose atrasti vertingi pastatai buvo išardomi, kiekviena detalė sunumeruojama ir atgabenama į muziejaus teritoriją. Čia jie vėl buvo surenkami. Medieną mirkydavome specialiuose tirpaluose arba purkšdavome cheminiais preparatais“, – prisiminė R.Šermukšnis.
Lenkų metodai – per brangūs
Kaunietis pasakojo, kad patirties lietuviai restauratoriai vykdavo pasisemti į kitas šalis.
„Lenkai medinių pastatų restauravimo ir konservavimo patirties tada jau turėjo. Jie naudodavo tokį tirpalą, kuris nepakeisdavo medienos išvaizdos, bet ji tapdavo kieta lyg akmuo ir atspari ugniai. Tačiau šios cheminės medžiagos buvo nepaprastai brangios, todėl jomis apdoroti galėdavome tik nedideles detales, pavyzdžiui, medines skulptūras“, – pasakojo R.Šermukšnis.
Bulgarai, pasak kauniečio, taip pat naudojo specialias medžiagas, tačiau nuo jų mediena pažaliuodavo, pakeisdavo išvaizdą.
„Todėl naudojome pačių sukurtas chemines medžiagas. Jų formulę išsaugojo ir užrašiusi paliko chemikė Janina Ditauskienė“, – pasakojo vyras.
Primena ir kitus gaisrus
Po kilusio gaisro R.Šermukšnis atidžiai seka naujienas, dėl ko tai galėjo nutikti.
„Mano nuomone, neatsargiai numesta cigaretė tokio gaisro sukelti negalėjo. Įtikimesnė versija – gaisras galėjo kilti nuo fejerverkų. Jų likusios įkaitusios detalės yra pavojingos“, – sakė kaunietis.
Tačiau R.Šermukšnis baiminasi, kad gaisro Lietuvos liaudies buities muziejuje priežastys – kur kas baisesnės.
„Per daugybę metų tokio gaisro ten nebuvo. Manau, kad ir dabar keliami griežti priešgaisriniai reikalavimai“, – sakė vyras.
Tačiau išgirdus apie šią nelaimę vyro atmintyje iškilo gaisrai, prieš keletą metų nusiaubę kitus lietuviams svarbius ir brangius objektus. 2012 metais ugnis šėlo Tytuvėnų bažnyčioje ir vienuolyne, sudegė Kulautuvos ir Paštuvos bažnyčios.
„Nors gaisrų priežastys ir kaltininkai lyg ir nustatyti, man kirba mintis, kad tai nebūtinai tiesioginiai šių gaisrų kaltininkai. Kartais pamąstau, jog kai kas nori, kad Lietuvoje vis kiltų neramumai, kad būtų niokojami tautai svarbūs objektai“, – svarstė vyras.
Pastatus vertėtų atstatyti
Per gaisrą muziejuje sudegė du pastatai. Tai – XX amžiaus pradžios gyvenamasis namas ir tvartas. Jie 1990 metais buvo perkelti iš Vabalų kaimo, esančio Šilutės rajone.
Specialistų teigimu, tai reti Mažosios Lietuvos gyventojų buitį atspindėję eksponatai.
R.Šermukšnis įsitikinęs, kad nors ugnis juos visiškai sunaikino, pastatus būtų galima ir reikėtų atkurti.
„Jei po kojomis mėtytųsi daugybė vertybių, gal jų ir būtų galima neatkurti, tačiau jų mes neturime labai daug. Todėl pasitelkus fotografijas, brėžinius statinius reikėtų atstatyti“, – įsitikinęs restauravimo darbų specialistas.
Renginiai turi vykti
Ar muziejų teritorijose gali vykti jaunimo festivaliai?
Lietuvos liaudies buities muziejaus statytojas įsitikinęs, kad jei muziejuose nevyksta renginiai, jie stovi apmirę.
„Dar kuriant muziejų paslapčia, be Sovietų Sąjungos funkcionierių leidimo lankėmės Švedijoje. Ten, Stokholmo Skanseno parke, veikia 1891 metais įkurtas muziejus po atviru dangumi“, – prisiminė kaunietis.
Vyras pasakojo, jog labiausiai tada nustebino tai, kad muziejuje vyko festivalis. Žmonės, susirinkę muziejuje, linksminosi, dainavo, šoko.
„Manau, kad renginiai muziejuose turi vykti. Tik labai svarbu juose dalyvaujančių žmonių sąmoningumas“, – įsitikinęs kaunietis.
Teisėsaugininkai tiria tris versijas
Gaisras Rumšiškėse, Lietuvos liaudies buities muziejuje, kilo naktį iš rugpjūčio 5-osios į 6-ąją. Pranešimas apie gaisrą gautas 2 val. 04 min., o užgesintas 4 val. 37 min.
Ugnis pasiglemžė du Mažosios Lietuvos pastatus, atstumas tarp jų – 20 metrų. Juose priešgaisrinės signalizacijos nebuvo.
Muziejaus direktorės Violetos Reipaitės teigimu, jų atstatymas galėtų kainuoti per 100 tūkstančių eurų. Jei bus nuspręsta juos atstatyti, tai pavyktų padaryti per metus.
Gaisras kilo tada, kai muziejaus teritorijoje vyko festivalis „Granatos Live“. Lemtingą naktį buvo surengtas pirotechnikos šou. Festivalis buvo apdraustas, todėl nuostoliai bus atlyginti.
Tiriant gaisro priežastis buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl svetimo turto sugadinimo ir sunaikinimo. Už tai gresia laisvės atėmimas iki 5 metų.
Pagrindinės gaisro kilimo versijos – tyčinis padegimas, neatsargus elgesys su ugnimi arba pirotechnikos naudojimas.
