Šalia jo – ne tik Antakalnio gimnazija, kur kieme per pertraukas zuja vaikai. Greta – vienuolynas bei Vilniaus Viešpaties Jėzaus (Vilniaus Trinitorių) bažnyčia. Savotiška aplinka, kurioje netrūksta bruzdančių žmonių.
„Šis pastatas už žalios medinės tvoros ilgai kėlė siaubą, ypač mokytojams“, – prakalbo Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vyriausioji specialistė Onutė Drobelienė.
Iš gimnazijos (anksčiau tai buvo Vilniaus 18-oji vidurinė mokykla) pabirę mokiniai jame leisdavo pertraukas, ir tai mokytojams kėlė nuolatinę baimę.
Juk tai buvo griuvėsių krūva. O kas, jeigu nuo sienos atskils koks akmuo? Jei nugarmės koks vaikas į rūsį?
Būta, kad viena mokytoja sugalvojo kūrybingą išeitį. Jos auklėtiniai prirašė į sąsiuvinius siaubingų istorijų. Pavyzdžiui, „esu mergaitė X, ir su manimi bus atlikti bandymai Y“...
Nesąmonė? Galbūt. Bet tie sąsiuviniai buvo išmėtyti po pastatą, ir turėjo atlikti auklėjamąją misiją – išgąsdinti bastūnus.
Mažieji vaikai tų baisių istorijų išsigando, didieji – ne, bet viskas baigėsi tuo, kad pastatui visam laikui prilipo „vaiduoklių namo“ pavadinimas.
Žaloka, žalia, ir dar žaliau
„Naujieji mūsų namai“, – tokią prezentaciją – nuotraukų galeriją O.Drobelienė atveria kaskart, kai kas nors užsimano pasižvalgyti po praeitį. Joje – pastato atgaivinimo istorija, pasibaigusi 2015-aisiais, kai NLC atvėrė lankytojams duris.
Pasirengti pastato atstatymui – restauracijai prireikė nemažai laiko. Juk pamatuose ilgokai rausėsi archeologai, o ir architektūros projektui bei statybų dokumentams parengti jo nemažai reikėjo.
„Dirbome ir patys. Burdavomės ir tvarkėme teritoriją. Norėjome prisijaukinti šią vietą - piešėme ant tvoros, kad būtų jaukiau. Juk karo ligoninei priklausančios skalbyklos bei prozektoriumo šmėklos joje ilgai klaidžiojo“, – pasakojo O.Drobelienė.
Gamtininkai maišėsi po kojomis ir vėliau, darbuojantis architektei Giedrei Filipavičienei ir jos komandai, „trukdė“ ir statybininkams.
Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus pavaduotojos Rūtos Baškytės, mat kartu su projektuotojais buvo planuojama, kur ir kokias erdves numatyti, kaip jas išdėlioti, kas jos taptų tinkamos ekspozicijoms įrengti. Juoba kad didelio pasirinkimo nebuvo – viskas turėjo atsidurti „po žeme“, tiksliau – rūsyje.
„Gerai, kad ir interjeras buvo projektuojamas vykstant statyboms. Tad buvo galima suderinti mūsų ir profesionalų vizijas“, – užsiminė R.Baškytė.
Vis dėlto, jos teigimu, su architekte teko „pyktis“ dėl interjero spalvos. G.Filipavičienė, esą, nenorėjo, kad patalpas užpildytų žaluma. Bet NLC buvo sunkiai sukalbamas užsakovas, ir jis rodė ragus.
„Pasitikėjome savo interjero dizainere. Ir nenusileidome. Užtat vėliau architektė Giedrė liko patenkinta. Ir savo svečių jau ne vieną į ekspoziciją atsivedė“, – gero žodžio buvusiems bendražygiams negailėjo R.Baškytė.
Interjero dizainerės išmonė
Dizainerė Skirmantė Vaitkevičiūtė yra sukūrusi ne vieno regioninio parko lankytojams skirto cento interjerą.
Jos darbai – tai ir Vištyčio, ir Krekenavos, ir Anykščių bei kitų parkų lankytojams skirtų centrų patalpų apipavidalinimas bei ekspozicijos.
„Savo darbą galėčiau pavadinti taikomuoju, nes kiekvienas regioninis parkas turi daugybę informacijos, kuriai reikia surasti pateikimo formą ir vietą. Svarbu pagalvoti ir apie techninius dalykus – parinkti ilgaamžes medžiagas ir sutalpinti lankytojų srautus“, – taip apie savo kūrinius portalui lrytas.lt yra sakiusi bendrovėje „Ekspozicijų sistemos“ dirbanti S.Vaitkevičiūtė.
Ji pati aprašo pagrindinės NLC vidaus ekspozicijos „Saugomos teritorijos. Kelionė gyvenimo ratu“ sumanymą:
„Ekspozicijos erdvėje įkomponuojama ekspozicinė sienelė – ratas. Taip sukuriamos skirtingos savo forma, dydžiu ir nuotaika erdvės.
Lankytojai juda aplink šį ratą būdami ir jo išorėje, ir viduje. Rate judėjimas vyksta spirale į centrą, o iš jo vidaus vėl patenkama į išorę.
Apskritai buvimas ekspozicijoje tampa kelione per skirtingų spalvų, šviesos, informacijos, garsų pasaulį.
Pasirinkta erdvinė struktūra kuria ne tik įdomų lankytojams judėjimo maršrutą, bet leidžia atskleisti temą – „saugomos teritorijos“. Ratas tampa lyg saugoma erdve, kurioje atskleidžiamos ypatingos vertybės, jų svarba žmonėms ir mūsų pasauliui“.
Žiupsnis praeities
Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Viešųjų ryšių skyriaus vedėjos Dianos Rakauskaitės, iki šiol išliko mažai pakitusi Sapiegų parko teritorija, kurią suformavo du nuo Sapiegų kalvų tekėję upeliai (vienas tekėjo dabartine L. Sapiegos gatve, kitas upelis tekėjo per Trinitorių bažnyčios šventorių ir jie abu sutekėjo į Nerį, taip suformuodami Sapiegų parko formą).
Parkas buvo nuolatos puoselėjamas, čia auga įvairių rūšių medžiai.
Beje, Sapiegų parke galima pamatyti ir seniausią Vilniaus miesto liepą, kuriai daugiau kaip 300 metų.
„Beveik dvidešimt metų pastatas buvo apleistas, stovėjo plikomis sienomis ir be stogo. Šalia esančios mokyklos vaikai šį pastatą todėl ir vadino vaiduokliu namu“, – sakė D. Rakauskaitė.
Sapiegų rūmai buvo statomi 1689-1692 metais , o 1808 m. šie rūmai buvo parduoti Vilniaus miestui ir čia įsikūrė Karo ligoninė.
Napoleono žygio metu Sapiegų rūmuose veikė prancūzų karo ligoninė. Ir vėlesniais laikais čia buvo tik ligoninės. Pavyzdžiui, pertvarkant Vilniaus miesto gydymo įstaigas, 2015-aisiais Sapiegos slaugos ligoninė buvo uždaryta – paslaugos perkeltos į Šv.Roko slaugos ligoninę – į anksčiau buvusias Antakalnio vaikų poliklinikos patalpas.
„Dabar lankytojų centro kaimynai – jau kitokie. Nuo pernykščio rudens į buvusius ligoninės pastatus įsikėlė Vilniaus technologijų ir meno centras – „Vilnius tech park“, – priminė D.Rakauskaitė.
Pastatas, kuriame dabar įsikūręs Saugomų teritorijų NLC, nėra labai senas. Jis statytas XIX a. ir XX a. sandūroje. Tai viena iš ligoninės statinių komplekso dalių ir yra įrašyta į kultūros vertybių registrą.
„Įsikūrėme 2015-ųjų vasarą. Ir dabar šiame centre galima susipažinti su nacionaliniais ir regioniniais parkais, išskirtiniais gamtos ir kultūros paveldo objektais. Gavus informacijos, nesunku juk susiplanuoti keliones po Lietuvos saugomas teritorijas.
Smagu, kad šalia lankytojų centro yra Sapiegų parkas. Todėl, pravedę moksleiviams edukacines pamokas, einame į parką. Čia pasakojama apie kraštovaizdžio įvairovę, apie dažnai sutinkamas bei labai retas ir saugomas medžių, paukščių rūšis“, – kalbėjo D. Rakauskaitė.
