Vaistinės skersgatvyje gyvenantys kauniečiai turi neįprastą susibūrimo vietą. Joje meldėsi ir per praėjusias Kūčias.
Trumpoje gatvėje ant kalno šlaito įsikūrę gyventojai rūpinasi čia nuo tarpukario stovinčia koplyčia ir Švč. Mergelės Marijos skulptūra.
Į šią vietą užklystantiems turistams ir miestiečiams pasakoja ir šio mažosios architektūros komplekso istoriją.
Paveldosaugininkai imtis saugoti išskirtinio sakralinės paskirties komplekso nėra linkę.
Koplyčia iškilo namo kieme
Klaidžiojant po Žaliakalnio gatves galima aptikti nedidelį Vaistinės skersgatvį, kurio aklagatvyje laukia netikėtumas – stovi nedidelė koplyčia.
Ant jos fasado pritvirtintoje lentoje skelbiama, kad tai 1925 metais Brigitos ir Liudviko Lenartavičių pastatytas statinys. Greta ant pjedestalo stovi mūrinė Švč. Mergelės Marijos skulptūra. Ją supa angelai.
Nors koplyčia užrakinta, pažvelgus pro nedidelį durų langą matyti, kad joje nuolat dega žvakės, stovi kelios kėdės.
Statė vaikui atminti
Koplyčia įkurdinta visai greta senų, dar tarpukaryje iškilusių namų.
Vienas iš Vaistinės gatvės gyventojų Algimantas Mykolaitis pasakojo, kad bajorai B. ir L.Lenartavičiai tarpukariu Žaliakalnyje turėjo nemažai žemės.
Kai mokesčiai už žemę buvo padidinti, jie 1,5 hektaro plotą suskaidė į sklypus ir juos pardavinėjo kauniečiams.
Patys taip pat gyveno Vaistinės skersgatvyje. A.Mykolaičio giminės dar pažinojo bajorus.
„Kai jie savo sklype pastatė koplyčią, mama man užsiminė, jog šeima neteko savo vaiko. Jo garbei koplyčią su paminklu ir pastatė. Greičiausiai taip ir buvo“, – prisiminė vyras.
Rastus kaulus perlaidojo
Sovietmečiu L.Lenartavičius emigravo į JAV. Jo pastatyti sakralinės paskirties statiniai niekam neužkliuvo. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, vietos gyventojai nusprendė, kad skulptūrą ir koplyčią reikia restauruoti.
„Ši mintis kilo dabar jau šviesaus atminimo kaimynui inžinieriui Leonardui Savickui-Pelėdai. Jį palaikė visi vietos gyventojai. Surinkome pinigų ir sutelkę jėgas ėmėmės darbo.
Prisidėti prie koplyčios ir paminklo restauravimo neatsisakė nė vienas Vaistinės skersgatvio gyventojas“, – prisiminė A.Mykolaitis.
Pirmiausia reikėjo suremontuoti yrančius koplyčios pamatus.
Kitas Vaistinės skersgatvio gyventojas Genadijus Seliuginas prisiminė, kad nulupus senas grindis po jomis rado žmogaus kaulų.
Matyt, tai ir buvo palaidoto vaiko palaikai.
„Kaulus pagarbiai sudėjome į dėžę ir vėl palaidojome“, – pasakojo vyrai.
Gyventojai tapo gidais
Koplyčia ir paminklas buvo suremontuoti, perdažyti. Dabar pastato raktus turi trys kaimynai. G.Seliuginas kasdien joje uždega po naują žvakę. A.Mykolaitis yra tapęs savotišku gidu, užklydėliams pasakojančiu įdomią istoriją.
Gyventojai sakė, kad į skersgatvį dažnai užklysta užsieniečiai, besitikintys aklagatvio gale rasti laiptus, kuriais galėtų nusileisti nuo kalno.
Kauniečiai, netikėtai išvydę koplyčią ir paminklą, taip pat nustemba. Visiems keisčiausia, kad kompleksas niekam neužkliuvo net sovietiniais laikais. Per šventes Vaistinės skersgatvio gyventojai ir patys buriasi koplyčioje, meldžiasi, bendrauja.
Valdininkai atsakomybės neprisiėmė
Raimundas Kaminskas
Aktyvus visuomenės veikėjas
„B. ir L. Lenartavičių koplyčia buvo atnaujinta 2004 metais. Tada tuometinis Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Dalius Šarakauskas buvo sužavėtas kauniečių iniciatyvos ir L.Savickį-Pelėdą apdovanojo garbės raštu.
Gyventojai, prie kurių teko prisidėti ir man, ne kartą bandė pasiekti, kad koplyčia ir paminklas būtų pripažinti kultūros paveldo objektais. To prašėme ir Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus, ir Kultūros paveldo departamento.
Tačiau gavome atsakymus, kad šie objektai yra bešeimininkiai. Neaišku, kaip juos įteisinti ir kas turi tapti jų šeimininkais.
Džiugu, kad bendruomenės nariai nenuleidžia rankų ir koplyčią bei paminklą prižiūri.“
