„Pagaliau biuras tapo įrankiu darbuotojams prisivilioti. Užsakovai tam skiria ypač daug dėmesio ir energijos, o mūsų vis prašo padaryti „geresnį nei anas biurą“, – pasakoja ne vieną dešimtį biurų įrengę architektai Viačeslavas Malenko ir Aurimas Sasnauskas („A2SM“). Jie taip pat pastebėjo, jog per pastaruosius kelerius metus Lietuvoje įkurti tarptautinių kompanijų biurai kokybe neretai lenkia savo padalinius Danijoje, Švedijoje ar Anglijoje.
„A2SM“ per dešimtmetį sukūrė daug skirtingos architektūros: individualūs namai – pastatyti ar tik jų projektai, visuomeniniai pastatai, urbanistiniai projektai. Tačiau šios komandos vizitine kortele galima laikyti tris „Barclays“, „Callcredit“, „Storebrand Baltic“, „Adform“, „Danske“ informacinių technologijų padalinio ir kitus biurus.
– Ar jūs patys pasirinkote, ar buvote pasirinkti kurti biurų interjerų?, – pasiteiravau kūrėjų.
A.S.: Kai 2009-aisiais įrengėme pirmą „Barclays“ biurą, išties sulaukėme daug pasiūlymų kurti tarptautinių kompanijų biurų interjerus. Matyt, užsakovai svarstė, kad jei įtikome tokiai garsiai bendrovei kaip „Barclays“, vadinasi, su mumis viskas yra gerai.
V.M.: Norint tinkami įrengti tarptautinės kompanijos biuro interjerą, vien projektuotojo talento neužtenka. Šiame procese yra daugybė nematomų reikalų, daugybė biurokratinių bei buhalterinių dalykų.
Tie patys „Barclays“, prieš pradėdami su mumis dirbti, atidžiai perskenavo mus – kas esame tokie, kokia finansinė mūsų padėtis, ar neturime skolų, koks mūsų biure dirbančių darbuotojų išsilavinimas. Atėję į šalį, kurios nepažįsta, jie norėjo maksimaliai apsidrausti – ieškojo patikimų žmonių. Net tai, kokia nuomonė apie mus sklando viešojoje erdvėje, jiems atrodė svarbu.
– Kai sparčiai besiplečianti kompanija nebetilpo biure prie Neries, kurti antrojo „Barclays“ biuro taip pat pakvietė jus, o šią vasarą – ir trečio. Ar į Lietuvą įžengusi dešimta pagal dydį pasaulio finansinių paslaugų grupė atsinešė ir naują sampratą apie darbo kultūrą bei darbo vietą?
A.S.: Vienareikšmiškai. Pirmiausia jie visi – ir eiliniai, ir vadovaujantys darbuotojai – susėdo vienoje erdvėje, net galima sakyti, kad „Barclays“ – tai 1000 žmonių kolektyvas, sėdintis viename kabinete. Tokioje aplinkoje kuriama išties ypatinga darbo atmosfera, vadovai turi galimybę geriau pažinti ir suprasti savo žmones, jie jaučia, kuo gyvena įmonė, ir todėl gali ją efektyviau vairuoti.
V.M.: Bet biuro interjeras – tai tik 30 procentų įmonės. Tik paveiksliukas. Nes svarbiausi kiti 70 procentų – darbuotojai, santykiai, kasdienė veikla. Gali sukurti kažin kokį interjerą, bet jei kompanijoje įtempti santykiai, jei darbuotojai prispausti – tai nieko vertas bus ir tas interjeras.
Deja, gerų santykių mes negalime sukurti, bet mums sekasi, kad dirbame su darniomis kompanijomis, kurių vadovai rūpinasi, kad jų žmonės patogiai dirbtų.
– Ar iš užsakovų tenka išgirsti kokių nors neįprastų pageidavimų? Gal apsukrūs darbdaviai prašo sukurti tokias darbo vietas, kad žmonės net nenorėtų grįžti namo?
V.M.: Pageidavimų sąrašas neturi pabaigos. Nes šiandien riba tarp biuro, laisvalaikio ir namų nyksta. Nežinau, gerai tai ar blogai, bet neišvengiama. Juk dabar visur ir visada gali gyventi darbo režimu – daugelio mūsų darbas yra telefone. Žinutė, naujienos – viską tuoj pat išgirsti, tuoj pat gali reaguoti. Tad jei nori atsiriboti nuo darbo, turi prisiversti nedirbti.
O ir biuras artėja prie namų – jame pasirūpinama net darbuotojų vaikais – gali atsivesti ir palikti mažylį, jį prižiūrės auklė. Maitinanti mama, nenorėdama atsilikti nuo įmonės veiklos, taip pat gali į biurą užsukti kelioms valandoms – bus kur pamaitinti mažylį, o kol jis miegos, moteris galės padirbėti.
Neabejoju, kad netrukus atsiras net ir miegamosios vietos – užsibuvai darbe iki vėlumos, permiegi kapsulėje. Bet tai labiau didžiųjų miestų, kur atstumai kiti, ateitis.
Šiandien užsakovai siekia, kad darbuotojai vienoje vietoje turėtų maksimaliai patogumų. Jei lyja, jiems nereikia ieškoti, kur papietauti, valgo čia veikiančioje kavinėje, kad po darbo neįstrigtų spūstyse, piko metą gali praleisti vietoje įrengtame sporto klube.
Šiuo metu darome „Danske Bank“ GSL padalinio biurą – ten žmonės dirbs kasdienį darbą, bet turės viską – sporto klubą, kavinę, konferencijų centrą, terasą, kurioje galės augalus sodinti, sodą, kuriame ilsėsis. Pradinukai po pamokų galės pas čia dirbančius tėvus ruošti pamokas, o darželinukai – šėlti žaidimų kambaryje.
A.S.: Kaip ir privatų, biuro interjerą geriausiai pavyksta sukurti tada, kai architektas dirba kartu su užsakovu. Kuo daugiau biuro gyventojų įsitraukia į kūrybą, tuo originalesnis jis išeina. Todėl į kiekvieno biuro projektavimą stengiamės įtraukti ne tik įmonės vadovybę, bet ir visus darbuotojus, – jie išdėsto pageidavimus, atskleidžia skaudulius, pasidalija rūpesčiais. Toks bendradarbiavimas vyksta gyvai ir skaipu. Mes daug ir karštai diskutuojame, būna, kad dažnai net keičiame tam tikrus projektinius sprendimus.
– Atrodo, biurai po truputį tampa antraisiais namais. Viskas juose apgalvota iki smulkmenų – pradedant ergonomiška kėde ir stalu, baigiant patogiu susisiekimu. O gal jau ir malonumais darbe pasirūpinta? Ar teko įrengti SPA, masažo kabinetą?
V.M.: Žinau, kad Lietuvoje yra biurų, į kuriuos galima išsikviesti masažuotoją, su įmone dirbantį pagal sutartį. Atvykęs jis greitai posėdžių salę paverčia savo darbo vieta, susitikimų stalas virsta masažo stalu. Išties Lietuvoje ypač populiarios daugiafunkcės erdvės. Nėra taip, kad salė yra vien salė, virtuvė – vien virtuvė. Virtuvė yra ir posėdžių salė, ir, jeigu reikia, masažo kabinetas.
Malonūs dalykai kuria pridėtinę įmonės vertę. Bendrame įmonės išlaidų lape tai tik maža eilutė, bet emociškai tai dideli dalykai. Taip žmonės lyg pririšami prie biuro ne fiziškai, bet mentališkai. Gerumo tai suteikia.
– Buvo kabinetai, tada atviros erdvės, atvirose erdvėse – pertvarėlės. Šiandien apskritai biuro interjerą keičia technologijos – dirbti galima ir namie, ir kavinėje. Kokios šiuolaikinio biuro interjero tendencijos, į kurią pusę sukama?
A.S.: Vis dėlto bendras suvokimas apie biurą ateina iš Silicio slėnio.
V.M.: Šiuo metu biurai, kurių interjerus darome, stengiasi pasiūlyti žmogui kuo daugiau alternatyvų – kaip ir kokioje erdvėje jis gali atlikti savo darbą. Darbo vieta – ne vien darbo stalas. Su kavos puodeliu gali visą dieną dirbti bibliotekoje, gali savaitei užsisakyti vienutę, kur bus visos sąlygos susikaupti, arba gali pasiimti salę su visomis technologijomis kelių valandų komandiniam darbui. Kuo didesnis biuras, tuo daugiau alternatyvų.
Vienas atviras biuras, kaip ir kabinetinė sistema, yra blogai. Gerai, kai galima pasirinkti, nes žmonės yra įvairūs – introvertai, ekstravertai. Paprastai pačioje organizacijoje dar yra kalnas organizacijų, kolegos vieni kitus traukia arba stumia, kolektyve susidaro įvairių branduolių. Tad labai svarbu, kad jie turėtų galimybę biure judėti – keistis vietomis.
Tikimės, kad netrukus įrengsime milžiniško dydžio biurą, kuriame apskritai nebus fiksuotų darbo vietų. Tai bus nauja Lietuvoje, todėl žmonėms – dar svetima, neįprasta. Įsivaizduokite, ateini į darbą, pamatai, kad stalas su geru vaizdu pro langą tuščias, – sėdi prie jo arba eini į kitą laisvą kabinetą. Teks padirbėti ir psichologais, sugalvoti, kaip pateikti ten dirbsiantiems žmonėms šią naujovę. Tačiau iš patirties galime pasakyti, kad dabar visi lengviau priima naujoves nei prieš kokį dešimtmetį.
Štai advokatų kontorai „Tark Grunte Sutkienė“ įrengėme 150 kv. metrų atvirą biurą, visi anksčiau kabinetuose sėdėję teisininkai susėdo į bendrą erdvę. Ir ką? Laimingai toliau dirba.
Dauguma žmonių seniai suprato, kad smagu kartu sėdėti ir dirbti, visada gali padiskutuoti, pasiklausti, jei ko nežinau. Komandinis darbas kuria kūrybišką atmosferą. Šiandien net telefonu žmonės mažiau kalbasi, tam yra skaipas, feisbukas, tad ir triukšmo biure mažiau.
– Kalbame su jumis apie didelius biurus, kuriuose sukurta keli šimtai ir net per tūkstantį darbo vietų. O kokį mažiausią projektavote biurą? Kiek vienam žmogui užtenka vietos?
A.S.: Esame suprojektavę 200 kvadratinių metrų, o žmogui privalu skirti mažiausiai 6 kv. metrus. Bet biuro dydis mums neturi reikšmės, mums svarbiausia, kad būtų įdomu dirbti. Dažnai rengiame net ne pelningus, o įdomius projektus. Kartais – ir visai nemokamus. Darėme „Barclays“ biurus, o viešąją erdvę Upės gatvėje – nemokamai, taip prisidėjome prie projekto „Dovana Vilniui“.
V. M.: Šiuo metu turime parengę dalies mokyklos Kauno rajone atnaujinimo projektą. Tai Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo aprūpinimo centro iniciatyva. Matome tokių dalykų prasmę, todėl kai mus pakviečia prisidėti, net nesvarstome. Malonumas kurti, kai nereikia vėliau pinigų išsilupinėti. Sergame už gražias idėjas.
– Maitinimas – turbūt vienas svarbesnių biure dirbančių žmonių reikalų. Ar naujuose biuruose atsiranda vietos virtuvėms, kuriuose galima pasišildyti savo atsineštą maistą, o gal pietauti darbo vietoje yra ne lygis?
V.M.: Virtuvės, kurioje būtų galima pasigaminti valgį, kurioje stovėtų orkaitė ir kaitlentė, nesame įrengę (tačiau tokių esama). Tačiau kuo toliau, tuo daugiau žmonių darbe nori valgyti naminį maistą. Nors šalia Senamiestyje įsikūrusio mūsų biuro yra daugybė kavinių, mes irgi dažniausiai valgome atsineštą valgį. Nusibosta kavinių maistas, o ir brangu kas dieną ten lankytis.
Yra biurų, kuriuose įrengtos profesionalios virtuvės, ten darbuotojams ruošiamas valgis. Kitur šiltą maistą atveža tuo užsiimančios įmonės. Daugelyje verslo centrų veikia kavinės. Tačiau beveik visuose naujuose biuruose yra vieta, kur galima pasišildyti savo maistą. Pavyzdžiui, verslo centre „Quadrum“ yra ir kavinė, ir virtuvė. Kalbama, kad paprastai kavinė būna apytuštė, o norinčių pasišildyti atsineštą maistą nutįsta eilės.
Šiuolaikinio biuro virtuvė (su indaplove, mikrobangų krosnele, kavos aparatu, šaldytuvu) nebėra kišenė, kur vienas įsispraudęs asmuo šildosi maistą, kitas virdulį kaičia. Dažnai tai yra didžiausia erdvė biure ir tos erdvės didėja. Jos tampa neoficialių susitikimų aikšte, kur prie maisto, labiau atsipalaidavę, žmonės gali išspręsti daug dalykų.
Beveik visiems užsakovams siūlome įrengti tokias erdves – jos visada pasiteisina.
– Bet tokioje virtuvėje juk negali kada panorėjęs išsitraukti baltos mišrainės indelio?
V.M.: Tai susitarimo reikalas. Kiekvienas biuras turi savo taisykles – rašytas ir nerašytas. Yra zonos, kur negalima garsiai kalbėtis, kitur negali skambėti mobilieji telefonai, paltus darbuotojų prašoma kabinti ne ant kėdžių, o tam skirtose vietose, pagėrus kavos – puodelius išsiplauti.
Ateina naujas žmogus į biurą – jam parodomos taisyklės, jis susipažįsta su jomis ir jam lengviau, naujokas nesukelia chaoso. Vidaus elgesio taisyklės – vienas geriausių būdų tvarkai biure palaikyti.
Meškiukai žaisliukai ant darbastalio? Tam egzistuoja tvarkingo stalo politika ( „Clean desk policy“ – CDP) – po darbo dienos kiekvienas darbuotojas privalo susitvarkyti savo darbo vietą.
Nors, pavyzdžiui, „Facebook“ biure Silicio slėnyje, jeigu tik nori, gali pasistatyti sau labiausiai patinkantį, kad ir seną senelio stalą, šalia jo – pilną alaus šaldytuvą, niekam tai nerūpi. Ten svarbus tik darbo rezultatas. Ten taisyklės tokios – kad jokių taisyklių, išskyrus gal vieną – netrukdyti kitam. Bet tokia demokratija – tikrai ne kiekvienai įmonei.
Neseniai grįžau iš vieno naujo 45 tūkst. kv. metrų biuro Švedijoje. Ten šildymas ir elektra atvirais vamzdžiais išvedžioti, niekas dėl to nesuka galvos, sako, mums viskas very good. Žmonės paprasčiau į viską žiūri. Ne čia yra esmė – interjero, darbo ar gyvenimo. Žmonės išėję iš namų užrakina duris, bet neužrakina emocijų. Lygiai tas pat atėjus į darbą. Gyvename ir dalyvaujame nuolatiniame eksperimente, svarbu neįsitempti.
