Įžengęs į vandens saugyklą Liepkalnio gatvėje aiktelės kiekvienas. Ir dar labiau nustebs, kai aiktelėjimą aidas pakartos kelis kartus.
Įspūdingo grožio ir akustikos vandens saugyklą jos šeimininkė įmonė „Vilniaus vandenys“ praėjusią savaitę nusprendė pirmą kartą parodyti visuomenei. Ir iš karto sulaukė didžiulio susidomėjimo.
Dar daugiau žvilgsnių objektas traukė maždaug prieš metus, kai viešai pasirodė saugyklos nuotraukos.
Vandens tiekėjai prisipažino, kad porą mėnesių prie tvoros stypsojo smalsuoliai, stengdamiesi pakliūti į vidų. Kodėl šis objektas kelia tokį susidomėjimą?
Iš išorės – neišvaizdus
Pakliūti į saugyklą įmanoma itin retai, tik tada, kai iš jos išleidžiamas vanduo. Tai būna kas trejus ar penkerius metus. Bet ir tada į ją įeidavo tik „Vilniaus vandenų“ darbuotojai, kurie išvalydavo patalpą. Pašaliniai čia buvo nepageidaujami.
Keliaujant Liepkalnio gatve saugyklą sunku pastebėti – tai tiesiog kalnas, į kurį veda laiptai. Virš durų šviečia skaičiai 1916 – saugyklos statybos metai.
Kalno viršūnėje – baroko stiliaus bokštelis. Tai – vadinamasis saugyklos alsuoklis.
„Dabar tokių puošmenų niekas nebestato. Skylė būtų uždengta paprasčiausiu būdu“, – atsiduso saugyklos istorija domėjęsis istorikas Darius Pocevičius.
Pravėrę šimtametes duris įžengiame į maždaug 5 metrų gylio apskritą patalpą, kurią dengia aštuoniomis gelžbetoninėmis kolonomis paramstytas skliautų kupolas.
Nuo balkono, besilaikančio ant betoninių kolonų, laiptais nusileidžiame į apačią.
Apačioje stovint kelių metrų atstumu susikalbėti jau neįmanoma. Balsą, kiekvieną treptelėjimą koja aidas kartoja penkis šešis kartus.
Kol kas ateitis neaiški
Pasak „Vilniaus vandenų“ Vandentiekio stočių skyriaus vadovo Virgilijaus Uždavinio, nors projekte nurodoma, kad Liepkalnio saugykloje telpa 300 kubinių metrų vandens, plika akimi matyti, jog ten jo gali tyvuliuoti gerokai daugiau.
Nors šioje saugykloje yra geriamasis vanduo, kuris gali tekėti vamzdžiais į vilniečių butus, jis naudojamas tik Liepkalnio slidinėjimo trasų sniegui gaminti.
Šių trasų šeimininkai pareiškė ketinantys ateityje vandenį naudoti iš savų gręžinių, tad Liepkalnio saugyklos ateitis neaiški.
Vėlavo net pusšimtį metų
1904–1906 metais buvo parengti Vilniaus vandentiekio projektai. Tiesa, jau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais buvo giriamasi, kad Vilniuje įrengta vandens tiekimo sistema.
Vanduo tekėjo iš Vingrių šaltinių, o 1532 metais pakloti pirmieji vamzdžiai.
D.Pocevičiaus nuomone, tai šiek tiek romantizuota versija.
Centralizuotas vandentiekis Vilniuje, kaip ir visoje Europoje, atsirado tik XIX amžiaus antrojoje pusėje.
Anot D.Pocevičiaus, Vilniuje vandentiekis vėlavo. Kaip ir konkė, kiti techniniai sprendimai. Tarkim, Hamburge (Vokietija) vandentiekis pradėtas įrengti 1848-aisiais, o Vilniuje – puse amžiaus vėliau.
1893 metais Vilniuje dėl vandens padėtis tapo kritinė. Tad valdžia pradėjo galvoti, kuri vandentiekio sistema bus geresnė, – iš Neries ar artezinių gręžinių.
Išsaugojo Gedimino kalną
Pirmuosius Vilniaus vandentiekio projektus rengė inžinieriai iš Varšuvos ir Vokietijos.
Valdžia nusprendė pasirinkti vokiečių hidrotechniko Oskaro Šmrekerio pasiūlymą aprūpinti miestą artezinių gręžinių vandeniu, pastatant siurblių stotį Bernardinų sode, o saugyklą – ant Stalo kalno.
Šį planą detalizavo inžinierius Eduardas Šenfeldas. Jis numatė statyti mieste kelias siurblines, padidinti vandens galingumą.
Tačiau saugykla ant Stalo kalno nebuvo pastatyta. Mat kalnas priklausė Vilniaus arkivyskupijos kurijai, o ji užsiprašė didelių pinigų.
Pradžioje buvo planuojama įrengti ne dvi, o keturias vandens saugyklas.
Be Stalo kalno saugyklos, kitą tokį objektą sumanyta statyti net ant Gedimino kalno. Tačiau sukilo visuomenė, nors projektuotojai aiškino, kad vandentiekio sistema ant istorinio kalno užimtų tik penkioliktąją jo dalį.
Dabartiniai specialistai išmintingu vadina tuometį pasirinkimą aprūpinti Vilnių vandeniu iš gręžinio, o ne iš Neries.
Juo labiau kad sostinėje ir apylinkėse gruntiniai geriamojo vandens klodai ne taip giliai – vos 30–40 metrų.
Pradėjo gręžti gręžinius
Pirmieji projektai buvo parengti jau 1902 metais, tačiau dėl biurokratijos jų įgyvendinimas vėlavo dešimtmetį.
Pagaliau 1912 metais Bernardinų sode pradėti gręžti gręžiniai, pastatyta siurblinė. Vėliau iškilo Liepkalnio ir Tauro kalno vandens saugyklos, išsiraizgė 54 kilometrų ilgio vandentiekio vamzdynas. Šitaip buvo sukurtas pagrindas šiandieninei miesto vandens tiekimo sistemai.
Tauro kalno papėdėje, J.Jasinskio gatvėje, dar buvo įrengta nuotekų valykla. Jos nelikę nė žymės.
E.Šenfeldo suprojektuota stotis Bernardinų sode išsiskyrė pasiskolintomis iš Bernardinų bažnyčios ansamblio formomis. Centrinėje dviaukštėje pastato dalyje išsidėstė mašinų skyrius, vienaaukščiuose šoniniuose sparnuose – siurblinė ir administracijos patalpos.
Karas netrukdė statyboms
„Įdomu, kad Vilniaus vandentiekio statybai nesutrukdė Pirmasis pasaulinis karas.
Lenkų tautinis atgimimas XX amžiaus pradžioje buvo toks stiprus, kad visas vadovaujamas pareigas Vilniuje ėjo lenkų tautybės žmonės.
Todėl caro administracijai 1915 metais iš čia pasitraukus nieko bloga neatsitiko, statybos vyko ir užėjus vokiečiams“, – pasakojo D.Pocevičius.
Pastačius Liepkalnio saugyklą, iš jos vanduo buvo tiekiamas vadinamajam geležinkelininkų rajonui. Dabar tai – Naujininkų rajonas.
Iš Tauro kalno saugyklos vanduo tekėjo į Gedimino prospektą, Žvėryną, dalį Šnipiškių. Trečioji vandentiekio zona siekė Antakalnį. Dabar Vilniuje yra penkiolika vandentiekio zonų.
Ketaus vamzdžiai išlikę
Pradėjus įgyvendinti vandentiekio projektą buvo klojami ketaus vamzdžiai. Jų nemažai išlikę iki šiol. Jais puikiausiai dar galima naudotis, nors ketaus vamzdžiams kenkia slėgio pokyčiai ir pašalas.
Atliekant Gedimino prospekto rekonstrukciją vandens tiekėjai vylėsi, kad ketaus vamzdžių neteks keisti. Tačiau sujudinus gruntą ketaus vamzdžiuose daug kur atsirado skylių.
„Kol nėra agresyvių veiksmų, ketaus vamzdžiais dar galima naudotis. Tačiau pajudinus juos tenka keisti plastikiniais“, – aiškino V.Uždavinys.
Į Liepkalnio saugyklą vanduo teka iš Kirtimų arba Tuputiškių vandenviečių.
Tai – vadinamojo trečiojo kėlimo saugykla. Apačioje dar yra įrengta siurblinė, kuri vandenį pakelia dar 35 metrus į aukštį, kad juo būtų aprūpinamas Liepkalnis.
Vandenį pakelia aukščiau
Kadaise buvusi technikos stebuklas Liepkalnio saugykla dabar tokia nebėra. Bukčiuose, Viršuliškėse vanduo pakeliamas net į 80 metrų aukštį. Mieste yra ir ketvirtojo, net penktojo vandens kėlimo objektų.
„Tačiau tais laikais tai buvo geras techninis sprendimas. Tuomet Vilnius perėjo nuo savitakos prie kitokios vandens tiekimo sistemos, kuriai buvo naudojamas spaudimas“, – apie Liepkalnio saugyklą kalbėjo V.Uždavinys.
Nors Tauro kalno saugykla statyta panašiu laiku kaip ir Liepkalnio, jos konstrukcija kitokia.
Liepkalnio saugyklos sienos – ne plytų, o betono. Koks jų storis, neaišku.
Beje, įėjimą į Tauro kalno vandens saugyklą puošia ne statybos data, o miesto globėjo šv.Kristoforo atvaizdas.
