Šešetais aprašinėti langai, ant sienų – satanistų šūkiai ir kryžiai, išlupta viskas, ką galima išlupti, pridaužyta stiklų.
Įsitikinti, kad lankosi tamsiųjų jėgų atstovai, nesunku pagal lango kiaurymę ir link jos vedantį išmintą taką.
Taip atrodo Šv.Roko ligoninė, iš kurios medikai ir ligoniai išsikraustė kiek daugiau negu prieš metus.
Trumpam atvėrė duris
Praėjusį antradienį gražūs neorenesanso rūmai Tyzenhauzų gatvėje vos valandai buvo atvėrę duris lankytojams ir vilniečiai galėjo pasivaikščioti po nusiaubtus koridorius ir buvusias palatas.
Valdžia neskuba kurti planų, ką veiks su patogioje vietoje esančiais buvusios ligoninės pastatais.
Ar ne juokinga, jog oficialiai rūmų šeimininkė yra gatves prižiūrinti savivaldybės įmonė „Grinda“, o pagrindinis pastatas penkeriems metams išnuomotas asociacijai „Vilniaus kino klasteris“, kuri nė piršto nepajudino, kad šis vertingas objektas būtų išsaugotas ateities kartoms.
Panašiai jau nutiko su Šv.Jokūbo, Raudonojo Kryžiaus ar Misionierių ligoninėmis.
Kai pastatai virsdavo griuvėsiais, savivaldybė puldavo ieškoti pirkėjų ar kurti statinių pritaikymo projektų.
Ketino dar pasipinigauti
Į Šv.Roko ligoninę vilniečiai praėjusią savaitę galėjo patekti, nes viešoji įstaiga „Gatvės gyvos“ šventė metų veiklos gimtadienį.
Jos vadovas Albertas Kazlauskas iš pradžių kreipėsi į nuomininką – „Vilniaus kino klasterį“, bet jo vadovai nevaldo rūmų Tyzenhauzų gatvėje.
Tuo metu „Grinda“ iš neįprastas ekskursijas rengiančios įstaigos „Gatvės gyvos“ iš pradžių užsiprašė 500 eurų, kad atrakintų buvusios ligoninės duris. Bet paskui sutiko tai padaryti už dyką – tiesa, tik darbo valandomis.
Jau lankėsi metalo vagys
Satanistai spėjo ne tik savo ženklais aprašinėti sienas ir langus. Jie buvusiose palatose rengia apeigas – tai aiškėja iš gėlių, kurių primėtyta ant grindų.
Visa kita – kaip kituose apleistuose objektuose. Šv.Roko ligoninėje spėjo apsilankyti metalo vagys ir ieškantys romantikos, nors pirmojo aukšto langai ir užkalami. Tik ne visi.
Tad rūmų laukia kitų buvusių ligoninių likimas. Gali būti, kad greitu laiku čia apsigyvens benamiai ir narkomanai, vėliau, kaip įprasta, kils gaisras.
Statė didikai Tyzenhauzai
Dabar bešeimininkę ligoninę 1881 metais pastatė vieni garsiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Tyzenhauzai. Jų vardu vėliau buvo pavadinta ir šalia esanti gatvė.
Tyzenhauzai rūmuose įkūrė vieną pirmųjų Lietuvoje akių ligų ligoninę.
Ji ilgai tuose pastatuose ir veikė, kol jos 2013-aisiais nenušlavė reorganizavimo banga.
Iš pradžių ligoninė buvo pertvarkyta į slaugos bei ilgalaikio gydymo ir pavadinta Šv.Roko vardu, o pernai iš viso perkelta į Antakalnį.
Tad gražiuose trijų aukštų rūmuose dabar lankosi tik vandalai ir satanistai.
Siautėjo Džekas Skerdikas
Tiesa, gražius rūmus Tyzenhauzų gatvėje jau buvo nusižiūrėję filmų kūrėjai. Dar tuomet, kai juose veikė ligoninė, čia buvo kuriamas ispanų filmas „Laukimas“.
Tai – tikrais faktais paremtas pasakojimas apie ispanų porą, kuri, negalėdama susilaukti vaikų, atvyko į Rytų Europos šalį ir įsivaikino globos namuose augantį berniuką Joną.
Didikų Tyzenhauzų rūmų prireikė ir vokiečiams, Vilniuje kūrusiems televizijos filmą „Džekas Skerdikas“ apie paslaptingą XIX amžiaus žudiką maniaką.
Tad rūmai įamžinti kino juostoje apie Džeką Skerdiką – liūdniausiai išgarsėjusį paslaptingą nusikaltėlį, žudžiusį prostitutes.
Požeminio upelio nesurado
Šv.Roko ligoninė iš Tyzenhauzų gatvės praėjusių metų gegužę perkelta į rekonstruotą buvusios Antakalnio vaikų poliklinikos pastatą.
Ir vėl pasikartojo ta pati istorija – pastarajam pastatui sutvarkyti atseikėta net 6 mln. eurų. Pinigų būtų prireikę gerokai mažiau, jei vaikų poliklinika nebūtų nusiaubta ir keletą metų stovėjusi neprižiūrėta.
Po rekonstrukcijos vaikščiodami po neatpažįstamai pasikeitusias 6 tūkst. kvadratinių metrų patalpas, kuriose bus teikiamos slaugos ir globos paslaugos, valdininkai stebėjosi ir džiūgavo.
Niekam nė motais, kad daugumą lėšų – 4,5 mln. eurų – poliklinikos pastato remontui skyrė savivaldybė, kurios biudžetas jau buvo skylėtas.
Buvęs Vilniaus vicemeras Jonas Pinskus prisiminė kuriozinį atvejį, dėl kurio Antakalnio vaikų poliklinika ilgą laiką stovėjo apleista, siaubiama benamių.
Kai J.Pinskus pradėjo teirautis, kodėl nesirūpinama palyginti neseniai pastatytu pastatu, išgirdo atsakymą, kad po juo teka pamatus ardantis požeminis upelis.
Esą rekonstruoti buvusią polikliniką nesaugu, ją turbūt teks nugriauti. Bet kai geologai pradėjo tyrimus, kuriozas paaiškėjo. Specialistai nustatė, kad jokio upelio po poliklinikos pamatais nėra.
Po jais – paprasčiausias kiauras vandentiekio vamzdis. Buvo nutiestas kitas, o ekspertai išvadose pabrėžė, kad pastato konstrukcijų būklė gera. Tačiau polikliniką vandalai jau buvo spėję nusiaubti.
Romantikai gėrėdavosi naktiniu miestu
Apleisti ir pačiame miesto centre, Vasario 16-osios gatvėje, veikusios Šv.Jokūbo ligoninės pastatai. Prieš porą metų tik vienas jų buvo nugriautas. Jis buvo pastatytas sovietmečiu ir nevertingas.
Dabar daugiau nei hektaro plote įrengta mokama automobilių stovėjimo aikštelė. Kiti pastatai – užkaltais langais.
Į Šv.Jokūbo ligoninę nepateksi po gaisro 2013-ųjų pradžioje. Tada buvo susirūpinta jos apsauga. O prieš tai ligoninę buvo pamėgę lankyti ne tik benamiai, bet ir romantikos mėgėjai. Užlipę ant stogo jie gėrėdavosi naktinio Vilniaus panoramomis.
2011-aisiais Šv.Jokūbo ligoninės pastatus varžytynėse įsigijo SEB banko nekilnojamojo turto valdymo bendrovė „Litectus“.
Dar 2008 metais architekto Audriaus Ambraso biurų projektas buvo išrinktas geriausiu pasiūlymu, kaip sutvarkyti Šv.Jokūbo ligoninės teritoriją. Po konkurso prasidėjo sunkmetis.
Ligoninė šioje vietoje buvo įkurta 1809 m. pertvarkius Vilniaus prieglaudas ir daugelį jų ligonių perkėlus į Šv.apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios dominikonų vienuolyną.
Po trejų metų čia įsikūrė karo ligoninė. Iki 1867-ųjų ligonius prižiūrėjo vienuolės šaritės – gailestingosios šv.Vincento seserys.
Vėliau ligoninė buvo uždaryta, 1919-aisiais – perduota Vilniaus miesto tarybai, Antrojo pasaulinio karo metais vėl uždaryta. Paskutinį kartą duris ligoninė užvėrė 2003 metais, kai buvo reorganizuota.
Vilioja būsto pirkėjus įspūdingais vaizdais
Misionierių ligoninė – dar viena gydymo įstaiga, veikusi senamiestyje nuo XX amžiaus vidurio iki 2004 metų. Vietoj jos dabar statomas prabangių gyvenamųjų namų kvartalas „Misionierių sodai“.
1941 metais uždarius ir nacionalizavus Misionierių bažnyčią ir šalia buvusį vienuolyną, jo patalpos atiteko Vilniaus antrajai ligoninei. Patalpose įkurti akių, gerklės, nosies ir ausų ligų skyriai.
1960-aisiais ligoninės teritorijoje pastatytas papildomas dviaukštis pastatas. Šiuo metu jis nugriautas. Pradėjus reorganizaciją skyriai iškelti į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę.
Projektas „Misionierių sodai“ sulaukė ir kritikos – esą vietoj nugriauto sovietinio korpuso bus pastatytos skandinaviško minimalizmo daržinės. Pasak kritikų, tokie pastatai netiks šalia buvusių Subačiaus vartų.
Tuo metu „Misionierių sodų“ projekto plėtotojai būsto pirkėjus jau vilioja pažadais, kad jie pro langus regės įspūdingus vaizdus – Gedimino kalną, Tris kryžius, Užupį ir Vilnią.
Per 75 metus gydė milijoną pacientų
Raudonojo Kryžiaus ligoninės durys visiems laikams buvo užrakintos 2013 metų vasario 28 dieną. Pačiame Vilniaus centre, tarp Tilto ir Žygimantų gatvių, ji veikė net 75 metus. Per tą laikotarpį joje gydyta apie milijoną pacientų.
Ši ligoninė dabar prijungta prie Santariškių klinikų. Reorganizavimo iniciatoriai aiškino, kad niekur pasaulyje miestų centruose ligoninių nėra.
Išsikraustantys medikai baiminosi, kad ligoninė virs benamių prieglauda, kaip nutiko Šv.Jokūbo ligoninei. Taip nenutiko, pastatas saugomas, tačiau nutriušęs ir apleistas. Vietoj jo ketinama statyti viešbutį.
Raudonojo Kryžiaus ligoninė iš Klaipėdos į Vilnių perkelta 1939-aisiais, kai sostinė buvo grąžinta Lietuvai.
