Prabėgus daugiau nei penkiasdešimčiai metų Ameriką užplūdo kita Europos architektų banga su danų architektūros žvaigžde Bjarke Inglesu priešakyje. Praėjusią savaitę buvo paskelbta, kad nenuilstantis B. Ingelsas geričiausiai pakeis turtingiausią pasaulyje architektą Normaną Fosterį ir projektuos vieną iš Niujorke iškilsiančių Pasaulio prekybos centro dangoraižių.
Labai patraukliame vaizdo pristatyme keturiasdešimtmetis danas rankomis ore piešė diagramas ir demonstravo, koks gali būti įdomus dangoraižis ir kaip tokiam statiniui gali pavykti bendrauti su miestu.
Dano projektas atspindi naujausias architektūros madas – terasos, kelių aukštų erdvės virš miesto – viskas kas kuria atviro, socialaus ir bendravimą skatinančio pastato įvaizdį.
Dangoraižio erdvės supakuotos į skirtingo dydžio dėžutes, tvarkingai sukrautas viena ant kitos – juk stačiakampis yra pati efektyviausia biuro forma. Stebėtinai santūrus poelgis iš architekto, garsėjančio dažnai keistomis pastatų formomis.
Bet ir britas N. Fosteris neliko labai nuskriaustas, netekęs vieno iš prestižiškiausių projektų. Jo biuras neseniai paskelbė, kad tuoj pradės statyti pirmą dangoraižį Niujorko Parko aveniu per paskutinius penkiasdešimt metų.
Stiprų savo identitetą turintis, bet kartu solidus pastatas stovės kitų puikiai žinomų dangoraižių kaimynystėje. Nesivaikydami vien tik didesnio kiekio kvadratinių metrų, architektai pasiūlė didžiules bendras erdves ir terasas skirtinguose pastato lygiuose.
Netrukus kitas jaunosios kartos europietis, tiesa kol kas daugiausia dirbantis Kinijoje, Ole Scheerenas pristatė viziją dangoraižiui Vankuveryje. Žymiai ekspresyviau ištampytos ir sudėliotos dėžutės, nei B.Ingelso daugiaaukštyje, veikiausiai atspindi darbo Kinijoje įtaką ir mažiau įpareigojančią pastato aplinką. Nors vokietis bandė pristatyti šį projektą kaip „vertikalų ateities būstą“, bet iš esmės istorija ta pati, kaip ir N.Fosterio ar B.Ingelso dangoraižiuose – terasos, viešos erdvės, bendravimas.
Toks dangoraižių receptas naudojamas kelis pastaruosius metus. Panašiai buvo projektuojamas ir Vilniuje „Swedbank“ centrinės būstinės pastatas, kuris siūlo didelę erdvę pirmajame aukšte ir viešas terasas. Nors didžiosios pasaulio korporacijos, kurių specializacija – dangoraižiai, yra Amerikoje, tačiau panašu patiems amerikiečių architektams, tokie projektavimo metodai dar yra neįprasti. Todėl nenuostabu, kad prireikus kažko šviežesnio ir drąsesnio tenka kreiptis į Senojo žemyno specialistus.
Beje, ne vien tik dangoraižių projektus iš amerikiečių nugvelbia europiečiai – muziejų taip pat. Neseniai Niujorke į sales lankytojus įsileido naujasis Whitney muziejus, kurį suprojektavo italas Renzo Piano. Naujasis jo kūrinys šiek tiek primena garsiausią jo darbą – Pompidou centrą Paryžiuje. Labiau fabrikas ar mašina, nei harmoningas vientisas pastatas – toks yra pirmasis įspūdis. Nors skamba pakankamai nejautriai, pastatas iš tiesų gana harmoningai įsilieja į supančią aplinką ir neįprastos formos sukuria nenuobodžias viešąsias erdves. Evakuacinė lauko laiptinė panaudota lankytojų patekimui ant terasos. Toks industrinis potyris pratęsia šalia prabėgančio, ant senų traukinio bėgių įrengto, Highline parko dvasią.
Šiais laikais visi gali dirbti kur tik nori, tačiau amerikiečių architektų projektų Europoje vargu ar rasim.
Naujoji Europos architektų banga, panašu pradeda iš lėto nusigręžti nuo buksuojančios Kinijos ir žvelgia į patrauklų Amerikos dangų, kuriame jie gali išbandyti Europoje sunkiai pritaikomas idėjas. Galbūt po kelių dešimtmečių pamatysime, kad dabartinė europiečių karta Amerikoje padarys tokią pat įtaką, kaip L. Mies van der Rohe prieš aštuoniasdešimt metų.