Sutaupė medienos
Kretingos rajone, netoli Darbėnų esančiame Mažučių kaime, įkurto Japoniško sodo savininkas Š.Kasmauskas 2007-aisiais atkėlė savito botanikos parko vartus. Bet anuomet jam teko pasukti galvą, kur apgyvendinti svečius bei talkininkus.
Sodui jis yra atriekęs 16 hektarų žemės, o šiuo metu medžių, gėlių, želdinių ir akmenų kompozicijos yra pasklidusios maždaug ketvirtadalyje teritorijos.
„Sukamės patys, be ES paramos lėšų. Visus darbus sode nudirbti padeda keliauninkai savanoriai, kurie, susiradę mus per tarptautinius interneto tinklalapius, atvyksta ne tik iš Japonijos, bet ir iš Australijos, Prancūzijos, Meksikos.
Į darbą nė vienas nevaikštome, bet einame tik į kiemą. O jame ir medžius reikia sodinti, ir žolę pjauti, ir akmenis kloti, ir dar talkininkų poilsiui namus pastatyti“, – šyptelėjo Š.Kasmauskas.
Japoniško sodo pastatų architektūra panašesnė į skandinavišką – tokią, kuri anaiptol nėra būdinga Žemaitijos regionui. Bet juk ir šis turizmo objektas Lietuvoje yra išskirtinis.
Didžiausias sodo pastatas – neturintis jokios pastogės, akmens spalvos lentomis apkaltas gyvenamasis šeimininkų namas.
„Jo plotas – apie 200 kv. metrų, man per didelis. Jį statėme svečiams, bet žiemą, kai jų nelieka, ir pačiam gyventi kažkur reikia. Laimei, šildymas brangiai nekainuoja. Nes kiekvienam iš sode jau esančių pastatų įrengėme atskirą geoterminį šildymą. Žemė vietomis čia molinga, gerai atiduoda šildymą, todėl tokia sistema pasiteisino“, – sakė Š.Kasmauskas.
Paprastai didelė namo pastogė yra tradicinis lietuviškos architektūros elementas, saugantis pastato sienas nuo lietaus. Bet japoniško sodo šeimininkui atrodo kitaip.
„Suskaičiavau, kad už tuos pinigus, kurių būtų reikėję pastogės medienai, galėsiu nusipirkti 50 medžių. Taip ir padariau“, – patikino sodininkas.
Parko valdose esantis pilkų rąstų „Arbatos namelis“ – labiau lietuviškas: ir su plačia lyg skrybėlės kraštas pastoge, ir su nemenka terasa. O gal jis taip pat japoniškas?
Matomi ir juntami panašumai
„Nors ir paradoksalu, Japonijos senoji architektūra yra labai artima Lietuvos architektūrai.
Kinijoje ji kitokia, ryškiaspalvė. Tuo tarpu Japonijoje – santūri, rūsti, sauganti senųjų šventyklų formas. Senieji pastatai – juodi, tamsūs, ištęsti į ilgį, švarių, aiškių formų. Ir net šiek tiek primena mūsų Zervynų etnografinį kaimą“, – sakė architektas A.Kančas, kurio idėjos, sudėtos draugėn su Š.Kasmausko sumanymais, tapo sodu, išdaigintu atšiaurioje Žemaitijoje.
Tekančios saulės šalies ir saulę į jūrą paskandinančios Lietuvos senoji architektūra turi ir nematomo, bet juntamo panašumo. Pasak architekto, tai rafinuotas skonis, kuriam suteiktas minimalizmo prieskonis.
„Tikroji, senoji mūsų architektūra yra švari, išdidi, neperkrauta puošybos detalėmis, be jokių bokštų ar bokštelių. Todėl ji dera ir japoniškame sode, nors ir sušiuolaikinta.
Projektuojant japoniško sodo pastatus svarbu buvo ir tai, kad dairantis į kitų tradicijas, juose neatsirastų beskonybės.
Ir ne etnografijos muziejui jie buvo statomi. Juk visos Minijos pakrantės r taip jau buvo nusėtos „malūnais“, – kalbėjo A.Kančas.
Buvo tik sklypas
Vis dėlto prabėgus geram dešimtmečiui nuo pirmojo susitikimo su Š.Kasmausku, architektas dar randa progų pasidžiaugti tuo, kad šiuolaikinę architektūrą supranta ir išprusę, ir paprasti žmonės.
„Mane iki šiol pamalonina tos Palangos kavinės virėjos pasiūlymas, padėjęs Šarūnui išnarplioti galvosūkį, ką tame jo žemės sklype pastatyti“, – užsiminė architektas.
Anot A.Kančo, kartu su Š.Kasmausku anuomet jie vartaliojo įvairiausių idėjų, kol galop suprato: sodas – išskirtinis, tad ir jo architektūra turi būti išskirtinė.
„Sodo vieta juk buvo žemaitiška: akmenų priverstas laukas, kalnas, aplinkui tvyrančios lygumos. O kai sutarėme, kad tikrai kuriame japonišką sodą, Šarūnas kažkaip sugebėjo dar ir japonus prisivilioti. Jo vizija pralaužė sienas, ne tik ledus“, – užsiminė A.Kančas.
Juodu fantazavo toliau, braižydami teritorijos planus, sukiodami joje akmenų ir žvyro „gatves“, statydami brėžiniuose namus.
„Įvyko pirmieji susitikimai su japonais, ir toliau viskas tarsi savaime pildėsi. Pradėjo čiurlenti upeliai, pražydo gėlynai, sugulė akmenys taip, kaip buvo sumanyta“, – pratarė architektas.
