Kategorijoje „Geriausias visuomeninis interjeras“ triumfavo jų suprojektuotas Azijos restoranas „East“, specialiomis statulėlėmis jie taip pat buvo apdovanoti už medinę Almatos kavinę „Ldinka“, laimėjusią kategorijoje „Geriausias ekologiškas dizainas“, o jų projektuotas privatus namas “Luxury House“ nugalėjo kategorijoje „Geriausia vila“. Lietuvį architektą neseniai kalbino portalas „Buro 24/7“.
Pateikiame savo skaitytojams įdomiausias pokalbio detales.
– Kaip atsidūrėte Kazachstane?
– Atsitiktinai. Tai buvo 2003-ieji, geras mano draugas papasakojo, kad rengiasi vykti į Kazachstaną. Sutikau. Čionai atskridome apsižiūrėti. Čia kaip tik viskas tik prasidėjo, buvo pinigų ir ambicijų. Aš dar tuo metu nežinojau vietos mentaliteto, bet galbūt tai ir geriau. Pradėjome dirbti per atstumą, bet greitai supratome, kad šitai neįmanoma. Tais laikais mes taikėme tokias technologijas ir sprendimus, kokių čia dar nebuvo, ir reikėjo nuolatinės kontrolės.
– Kuo skiriasi Lietuvos ir Kazachstano užsakovų mentalitetas?
– Kad ir kaip keistai skambėtų, mentalitetas labai panašus. Kalbant apie Almatą – tai pasaulis pasaulyje. Jis išsiskiria visų kitų Kazachstano miestų fone. Nes čia daugiau saulės, žmonės turi daugiau optimizmo. Lietuvoje pusė metų – „labas vakaras“ ir apsiniaukęs oras. Čia pašvietė saulė, ir viskas aplinkui nušvito, pradėjo bėgioti ir kažką daryti. Almata suteikia minčių. Dar aš pastebėjau: čia visi neatsparūs Mėnulio fazėms. Jei pilnatis, tai viskas – lauk ko nors tokio.
– Kokia Kazachstano rinka?
– Kazachstane viską reikia daryti greitai. O sąvokos „greitai“ ir „šiuolaikiška“ blogai suderinamos. Bet jau dabar atsiranda užsakovų ir investuotojų, kurie nori kažko nuostabaus. Jei pagaliau pavyks padaryti kažką išskirtinio, tai ir bus tas impulsas. Visi likusieji iškart užsinorės taip pat pasitempti. Be to, architektūra – tai mokslas. Mokslas, glaudžiai susijęs su žmogaus gyvenimo būdu, klimatinėmis, technologinėmis ir kitomis gyvenimo sąlygomis. Kiekvienas amžius sukelia savo didelių pokyčių. Atsiranda daugiau instrumentų. Tai, kas dabar vyksta, kas mane jaudina – tai architektūra, kuri yra tarsi augalas, biologinis kūrinys. Visa tai pasiekti nėra labai paprasta.
– Ar skaudu, kai tenka atsisakyti pirmutinės idėjos?
– Ne, tai evoliucijos kelias. Jei viena idėja netinka, atsiras kitas sprendimas. Aš galiu būti patenkintas, šokinėti ant kėdės, bet jei idėja neatitinka to, ką nori matyti klientas, mes viską perdarome. Tiesa, paprastai, „fundamentas“ vis tiek lieka. Bendrais bruožais paėmus, klientas keičia detales, o ne esmę, o juk esmė – svarbiausia. Visuomet yra išeitis: per pokalbį su klientu padėti jam suvokti idėją. Architektas kaip mokytojas: kai ko turime ir mokyti. Pavyzdžiui, mūsų kompanija neturi kainos už kvadratinį metrą sąvokos. Tai – ne konvejeris ir ne tekintojo staklės, kai per dieną padarai 50 detalių, ir gatava. Čia egzistuoja daug veiksnių, kiekvienas projektas individualus. Todėl žmonės iš pradžių verkia dėl mūsų požiūrio, paskui pradeda sutikti, o paskui ir džiaugtis.
– Kokių principų laikotės darbe?
– Privaloma visų projektų aplinkybė: darbas turi vykti tvyrant gerai nuotaikai. Be šito – niekaip. Tai – pirmoji mūsų keliama sąlyga visiems užsakovams. Jei jie to nesuvokia kaip vieną svarbiausių veiksnių, vadinasi, nerasime bendros kalbos. Antra vertus, dizainas ir architektūra neturi erzinti, o tai reiškia, nebūti pernelyg madinga. Projektas neturi būti apkrautas kažin kokiais nepagrįstais sprendimais. Aš visuomet stengiuosi, kad žmogus liktų svarbiausias erdvėje, o architektūra ir dizainas būtų gražus fonas, kuris padeda gyventi, o ne priešingai.
– Ar prisimenate savo pirmąjį projektą?
– Baigęs architektūros studijas Vilniaus dailės akademijoje pradėjau dirbti Vilniaus instituto komunaliniame ūkyje, kur man pavedė sukurti nedidelį gėlių paviljono projektą. Man tokį stiprų įspūdį paliko vingiuota, stichiška Vilniaus miesto statyba, kad aš nepalikau nė vieno tiesaus kampo. Tada tai reiškė didelį iššūkį. Atidaviau projektą, jį priėmė, bet taip ir nepastatė.
– Kur ir kaip ilsitės?
– Visuomet stengiuosi važiuoti ten, kur, be gamtinių išteklių, yra į ką pažiūrėti. Tai gali būti Europa, Amerika ar Azija – nesvarbu. Sustoju tokiose vietose, kurios suteikia naujų potyrių ir gali man atverti naują požiūrį į projektavimą. Mano nuomone, jau daug kas sugalvota: šiais pradmenimis galima pasinaudoti ir pritaikyti vietos aplinkai. Pavyzdžiui, palazzo (rūmai) niekuomet nebuvo projektuojamas ir statomas kaip paprasto vyndario namas kaime. Tai – visiškai kitokie mastai, visiškai kitoks įsivaizdavimas, kitoks kambarių ir erdvių komplektavimas. Tai kaip filme „Šuns širdis“: „Aš pietausiu valgomajame, o triušius pjaustysiu operacinėje.“ Architektas turi į viską atsižvelgti, kitaip kentės žmonių masės, žmogus gyvena tarsi degtukų dėžutėje, jo žvilgsnis nukreiptas tik į vieną pusę – ir tai tik į kitą statinį kitoje gatvės pusėje. Mes darome kitaip. Turi būti kaip miške: matai medį, už jo – krūmą ir paskui – laukymę, o paskui dar kokį nors briedį. Štai tokiu daugiaplaniu požiūriu stengiamės visada vadovautis projektuodami.
