Kylant į Žaliakalnį vedančia judria Žemaičių gatve akis užkliūva už šviesiai pilka spalva nušvitusio dviaukščio privataus namo. Ant jo esanti atminimo lenta byloja, kad čia tarpukariu ir sovietmečiu gyveno rašytoja, visuomenės veikėja Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė.
Praėjusią vasarą valstybės nekilnojamojo kultūros paveldo sąraše esantis pastatas buvo atnaujintas.
Tuo pasirūpino garsios šeimos palikuonė, S.Kymantaitės-Čiurlionienės anūkė skulptorė Dalia Ona Zubovaitė-Palukaitienė.
Namas – vienintelis Kaune, už kurio atnaujinimą šeimininkai 2014 metų pabaigoje gavo dalinę kompensaciją iš valstybės. Paveldosaugininkai atliktus pastato tvarkybos darbus vadina gražiu istorinės savasties branginimo pavyzdžiu.
Kaunietė teigė, kad sunkiausia buvo įveikti biurokratines pinkles. Tačiau dabar gali patarti kitiems, norintiems eiti tuo pačiu sudėtingu keliu.
Jos patarimai galės praversti ir kauniečiams, kurių namai yra savivaldybės kultūros paveldo objektai.
Jų savininkams už pastatų remontą šiemet iš miesto biudžeto ketinama kompensuoti pirmą kartą.
Fasadą nudažė geltonai
Žemaičių gatvės 10 numeriu pažymėtas namas buvo pastatytas 1932 metais pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą. Modernizmo stiliaus pastatas buvo pirmasis nuosavas S.Kymantaitės-Čiurlionienės namas, kuriame ji gyveno iki 1958-ųjų.
Nors sovietmečiu pastatas buvo nacionalizuotas, jame visą laiką gyveno garsios šeimos nariai.
„Namą visada prižiūrėjome. Atlikdavome būtinus remontus. 1989 metais miesto valdžia pasirūpino, kad pastato fasadas būtų perdažytas. Tada jį nudažė geltonai, nes kitų dažų tiesiog nebuvo. Taip pat tada buvo perklotos senos stogo čerpės. Kiek jų trūko, nupirkome patys“, – prisiminė D.O.Zubovaitė-Palukaitienė.
Norėjo keisti tik langus
Einant metams nuo klimato pokyčių sutrūnijo mediniai namo langų rėmai. Pro jų plyšius ėmė švilpti vėjai. Paseno ir ąžuolinės lauko durys. Ypač aptrupėję buvo balkonai. Namo fasadas taip pat apšiuro.
„Iš pradžių su šeimos nariais nusprendėme, kad būtinai reikia pakeisti langus.
Taip pat rūpėjo visą namą apšiltinti – nors šildomės dujomis, tai brangu“, – pasakojo kaunietė.
Kadangi namas yra valstybės saugomas nekilnojamojo turto kultūros paveldo objektas, moteris kreipėsi į paveldosaugininkus. Teiravosi, kokių reikalavimų turi laikytis, ką daryti, kad galėtų pradėti remonto darbus.
Pokštas padrąsino veikti
Paveldosaugininkai patarė, kad geriausiai būtų keisti ne tik langus, bet atnaujinti ir visą pastato fasadą.
„Pasakiau, kad tiek pinigų neturiu. Tada viena paminklosaugininkė pajuokavo, kad niekas neapsaugotas nuo pinigų gavimo. Tai privertė susimąstyti ir galų gale ryžtis viso fasado remontui“, – pasakojo D.O.Zubovaitė-Palukaitienė.
Prasidėjo ilgas ir nuobodus, ilgiau nei pusmetį trukęs dokumentų tvarkymas.
Moteris rodė storą segtuvą, kiek leidimų ir dokumentų turėjo gauti.
Pastato tvarkybos darbų projektą moteriai parengė Kultūros paveldo tyrimų ir projektavimo centras. Taip pat buvo atlikti ir fasado tinko tyrimai.
„Projekte buvo aprašyta, kaip atrodo namas, fasado architektūros elementai, langų rėmai, skardinės palangės, durys, rankenos, spynos ir kitos mažiausios detalės. Taip pat numatyta, kaip tai reikia išsaugoti“, – dokumentus rodė moteris.
Atkūrė gražius langų rėmus
Gavusi visus leidimus iš paveldosaugininkų ir Kauno savivaldybės, moteris užsakė naujus medinius langų rėmus. Reikėjo, kad meistrai sukurtų tokius pačius sudėtingo reljefo dvigubus rėmus. Į jų vidų įdėjo modernius stiklo paketus.
Senas lauko duris ir medžio masyvo palanges pavyko restauruoti. Atnaujinti buvo ir balkonai.
Ištyrus fasado tinką paaiškėjo, kad originali jo spalva buvo šviesiai pilka. Tačiau čia moteris vėl susidūrė su galvosūkiu.
„Norėjau, kad namas būtų apšiltintas. Tačiau naudoti putplastį ar akmens vatą negalėjome. Šios medžiagos pakeistų statinio tūrį. Tai draudžiama“, – sakė D.O.Zubovaitė-Palukaitienė.
Rado būdą apšiltinti namą
Tada moteris sužinojo, kad yra firma, kuri fasadus tinkuoja specialiu termotinku. 5 centimetrų storio tinkas atsparus klimato poveikiui ir jos namo fasadui tiko.
Moteris sakė, kad jai pasisekė rasti darbščius ir sąžiningus meistrus. Remonto darbai užtruko du mėnesius, ir praėjusį rugsėjį pastatas sušvito naujai.
„Darbininkus stengiausi prižiūrėti, nes apie statybas išmanau. Jų vadovas net juokavo, kad atimu iš jo duoną. Džiaugiuosi, kad jie dirbo sąžiningai ir kokybiškai“, – sakė kaunietė.
Darbininkai, šeimininkės prašymu, net išsaugojo greta namo pačios D.O.Zubovaitės-Palukaitienės sodintus du beržus. Namo aplinką moteris papuošė didžiuliu akmeniu, iš kurio ketino kurti skulptūrą.
„Dabar einantys pro šalį kauniečiai pasidžiaugia gražiu reginiu. Ne vienas tik dabar sužino, kuo ypatingas šis pastatas“, – sakė moteris.
Sunkiausia – popierizmas
D.O.Zubovaitė-Palukaitienė pasakojo, kad pasiryžus atnaujinti pastatą sudėtingiausia buvo surinkti reikiamus leidimus ir dokumentus.
„Norint, kad tai vyktų sklandžiai, geriau samdytis ne eilinius projektuotojus, o specialistus, kurie išmano paveldosaugininkų reikalavimus. Jie man prisipažino, kad dviejų trečdalių dokumentų visai ir nereikėtų.
Tačiau biurokratinis aparatas jų reikalauja. Tad to neišmanantis žmogus įsiveltų į ilgą leidimų derinimo procesą“, – sakė kaunietė.
Taip pat moteris tikino, kad reikia samdyti ir patikimus statybininkus bei meistrus. Šioje vietoje taip pat nepatartina taupyti.
„Net jei meistrai ir neatgrubnagiai, juos vis tiek geriau kontroliuoti“, – patarė D.O.Zubovaitė-Palukaitienė.
Veikia kambarys – muziejus
Moteris žinojo įstatymą, kad valstybė iš dalies kompensuoja privačių, tačiau visuomenei lankyti prieinamų valstybės saugomų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų tvarkomųjų paveldosaugos darbų, jų projektavimo bei taikomųjų tyrimų išlaidas.
Name nuo 1971 metų veikia memorialinis S.Kymantaitės-Čiurlionienės kambarys. Jį, iš anksto susitarus, gali aplankyti visi norintys.
Atlikusi pastato tvarkybos darbus, kaunietė kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą. Atvykusi komisija apžiūrėjo, kas ir kaip padaryta. Nuodugniai tikrino, ar dokumentai atitinka reikalavimus, ar buvo jų laikomasi, ar darbai atlikti kokybiški.
Išvados buvo palankios
Departamento direktorė Diana Varnaitė teigė, kad šio namo priežiūra ir restauravimas yra geras pavyzdys, kaip tvarkyti laikinąją sostinę garsinančio modernizmo stiliaus paveldo objektus privačiomis lėšomis.
„S.Kymantaitės-Čiurlionienės namo, pasižyminčio išraiškingomis tarpukario modernizmo savybėmis ir turtinga laikinosios sostinės dvasia, saugojimas privačiomis lėšomis yra gražus istorinės savasties branginimo pavyzdys“, – įsitikinusi D.Varnaitė.
Už 2014 metais parengtą namo tvarkybos darbų projektą ir atliktus darbus kaunietei ir jos šeimai buvo išmokėta 18 tūkstančių 550 eurų kompensacija. D.O.Zubovaitė-Palukaitienė sakė, kad tai 30 procentų tos sumos, kurios prireikė namui atnaujinti.
10 numeriu pažymėtas namas Žemaičių g. – vienintelis Kaune, už kurio atnaujinimą per 2014 metus valstybė sumokėjo kompensaciją.
Jos buvo skirtos dar 17 objektų savininkams kituose Lietuvos vietovėse.
Glaudėsi ir iš tremties grįžęs J.Urbšys
V.Landsbergio-Žemkalnio 1932 metais suprojektuotas racionalios architektūros kotedžas atstovauja kaunietiškajai modernizmo mokyklai. Name iki savo mirties gyveno S.Kymantaitė-Čiurlionienė.
Name nuolat šurmuliavo šeimynykščiai ir svečiai. Pirmajame aukšte gyveno šeimos nariai, antrasis ilgą laiką buvo nuomojamas. Pusrūsyje apsistodavo neturintys pastogės žmonės.
Vokiečių okupacijos metais S.Kymantaitė-Čiurlionienė slėpė žydus. Pokariu priglaudė iš tremties grįžusį buvusį Lietuvos užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį su žmona ir kitus tremtinius.
XX amžiaus trečiajame – penktajame dešimtmečiais šiuose namuose rengti kalbininkų susitikimai.
Dabar name gyvena D.O.Zubovaitė-Palukaitienė su vyru ir du jų sūnūs.
Naujove susidomėjo 5 namų savininkai
Adrijana Filinaitė, Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėja:
„Šiemet bus pirmi metai, kai Kauno kultūros paveldo objektų valdytojai galės pretenduoti į pinigines kompensacijas už jų atliktus pastatų tvarkybos darbus. Tam 2015 metams skirta 28 tūkstančiai 962 eurai.
Prašymus kauniečiai kompensacijoms už planuojamą savo objektų tvarkymą galėjo pateikti iki kovo 16 dienos. Terminą pratęsėme iki kovo 25 dienos.
Kol kas gavome penkis prašymus. Juos pateikė A.Jokimo namo Vydūno al. 17, vilos „Eglutė“ Vaižganto g.25, Tulpių g. 12, Aukštaičių g. 36 pastatų savininkai.
Taip pat kreipėsi kauniečiai dėl Lopšelio g. 10 adresu esančio lopšelio komplekso. Jie nori atnaujinti įvažiavimo sarginės pastatą ir teritorijoje stovinčią skulptūrą.
Tikėjomės didesnio kauniečių susidomėjimo. Kadangi pinigų suma nėra didelė, manome, kad jų užteks visiems 5 objektų savininkams.
Prašymus gali pateikti savivaldybės nekilnojamųjų kultūros vertybių savininkai ar jų atstovai.
Savivaldybės nekilnojamoji kultūros vertybė yra savivaldybės saugomu paskelbtas kultūros paveldo objektas. Taip pat kultūros paveldo objektas, dėl kurio yra priimtas sprendimas inicijuoti, kad jis būtų paskelbtas saugomu.
Tvarkybos darbai – tai savivaldybės nekilnojamosios kultūros vertybės remonto, avarijos grėsmės pašalinimo, konservavimo, restauravimo darbai, taikomieji tyrimai, privalomi prieš objektų tvarkybos projektavimą arba tvarkybos metu, apsaugos techninių priemonių įrengimas.
100 procentų kompensacijų galima tikėtis už neatidėliotinus tvarkybos darbus. Kitiems bus kompensuojama iki 50 procentų išleistų lėšų.
Pateiktus prašymus svarstys ir sąmatas tvirtins speciali savivaldybės sudaryta darbo grupė. Lėšas bus būtina panaudoti iki metų pabaigos. Jei jų liks, teks grąžinti.“
