Kuo jie ypatingi? Kuris komisijos narius nustebino labiausiai? Į klausimus atsako Suomijos architektų sąjungos pirmininkas Esko Rautiola, Estijos architektų sąjungos pirmininkas Indreko Almano ir architektų biuro „Made“ iš Latvijos vadovas Mikelis Putramsas.
– Kodėl jie geriausi? – paklausėme vertinimo komisijos narių.
M.P. Pradėkime nuo architektūros biuro URBAN LINE sukurtos Kelininkų veteranų ąžuolų giraitės poilsio aikštelės greitkelyje Vilnius–Kaunas.
Man patinka šis urbanistinis projektas, sukurtas tokioje erdvėje – greta greitkelio. Vieta dažniausiai nepasižymi jokiu svetingumu ar estetika. Greitkeliai, plačios gatvės dažniausia yra architektūrai neprieinamos erdvės, jas formuoja saugumo ir techniniai reikalavimai. Todėl jos neprieinamos viešam naudojimui.
Šiame projekte matyti, kad architektai sukūrė simbolinę erdvę, kuri yra ir labai funkcionali: nėra banali ar, atvirkščiai, pernelyg dramatizuota. Poilsio aikštelės dizainas susijęs su keliu, kelių tiesimo technologijomis. Dangų, pavėsinės, suoliukų medžiagos šiuolaikiškos, bet grubios ir reprezentuoja projekto idėjos ištakas – paminklą kelių veteranams. Šis projektas iliustruoja, kaip urbanistiniai elementai paverčia kraštovaizdį labiau prieinamą visuomenei.
– Apdovanojote ir „Aketuri architektų“ sukurtą namą Vilniuje, įsispraudusį tarp senų namų Antakalnio rajone.
I.A. Klientės paklausiau, kodėl ji pasirinko būtent tuos architektus. Ji atsakė: „Jie taip pat turėjo vaikų, todėl suprato, kokio tiksliai norime būsto.“ Žinoma, čia svarbiausias akcentas – ne vaikai, o bendras supratimas tarp kliento ir architekto.
Namas susilieja su seno Antakalnio rajono aplinka, man patiko, kaip architektai fasadą apdailino medžiu, kuris būdingas šio regiono seniems namams. Kambariai, kurių šeimininkai norėjo daug ir įvairių, sumaniai suplanuoti taip, kad pastatas iš išorės atrodo daug mažesnis, nei yra iš tiesų. Kukliai įsiterpęs tarp kitų individualių namų, pastatas nešokiruoja ir nestebina ypatingomis inovacijomis. Tačiau jis suprojektuotas ir pastatytas profesionaliai ir rūpestingai, yra išraiškingas geros architektūros pavyzdys.
– Kitas privatus namas, gavęs apdovanojimą, – Ambraso architektų biuro suprojektuota prabangi Vila G itin saugiame ir prestižiniame Vilniaus rajone Gulbinuose.
E.R. Vila G – stulbinančiai ryškus pavyzdys, kaip architektas pasirinko idėją ir atkakliai žingsnis po žingsnio ją įgyvendino. Šiame name viskas apgalvota. Čia nėra nė menkiausio kampelio, kur galėtum architektą apkaltinti aplaidumu ar išsisukinėjimu. Ši vila – aukščiausios kokybės architekto darbo pavyzdys. Jis tiksliai žinojo, ką daro. Tai ne stiliaus, ne skonio klausimas.
Architekto nuoseklumas akivaizdus ir viduje, ir išorėje. Toks profesionalumas šiais laikais labai retas. Tą patį galima pasakyti ir apie to paties architektų biuro suprojektuotą Ruperto meno ir edukacijos centrą Vilniuje, kuris taip pat pelnė vieną iš penkių apdovanojimų.
– Ar tokia kokybiška architektūra sukuriama tik turint daug pinigų?
E.R. Gera architektūra gali būti atsirasti ir naudojant labai pigias statybų medžiagas, ir labai įprastose, neromantiškose vietose, ir labai mažame mastelyje.
Œ– Kodėl tarp geriausių išrinkote ir tokį utilitarų pastatą kaip Kėdainių arena?
M.P. Kėdainių arenos tikrai reikėjo miestiečiams. Atrodo, kad kėdainiečiai be galo ja didžiuojasi. Architektai sukūrė labai funkcionalią mašiną, kuri puikiai atitinka visuomeninės miesto poreikius. Arena sukurta kitaip, nei įprastai projektuojamos didžiosios sporto arenos. Kraštovaizdyje ji sukuria traukos tašką, kuris gerai susijungia su aplinka.
Visos funkcijos – apskritimo formos erdvėje. Atrodytų, jog tabletės formos pastatas gali būti banalus, tačiau taip nėra. Pastatas yra tam tikro pragmatizmo pavyzdys. Kadangi buvo naudojamos kruopščiai parinktos medžiagos, detalės, areną lengva prižiūrėti. Man patinka gruboka architektūra, kuri yra ekonomiška ir atitinka žmonių poreikius taip, kaip tikimasi.
– Kokybiškai architektūrai nebūtinas didelis biudžetas, brangios statybų medžiagos, ar tai norite pasakyti padėka apdovanodami M.K.Čiurlionio mokyklos priestato autorius SPRIK architektus?
I.A. Kalbant apie istorinių, senų pastatų priestatus, visuomet iškyla dilema, ar naują priestatą slėpti, ar sukurti ekspresyvią skulptūrą? Ar kopijuoti istorinį stilių? M.K.Čiurlionio meno mokyklos priestato architektai pasirinko nuoširdų kelią: naujame korpuse jie bandė pritaikyti gretimiems istoriniams pastatams būdingas detales ar medžiagas, bet laikėsi ir šiuolaikiško įvaizdžio.
Pastato šeimininkams ir architektams nepasisekė dėl itin prastos statybos darbų kokybės – dėl jos net kilo klausimas, ar architektūros idėja liko įgyvendinta. Tačiau paklausus mokinių, ar jiems patinka jų naujoji mokykla, jie žaibiškai atsakė: „Taip!“ Manau, kad tai svarbiausia.
Koridoriuose, bendrosiose erdvėse pamatėme atsitiktinai kabančius paveikslus, keletą detalių, buitinių pakeitimų, dėl kurių vaikų kasdienybė tapo linksmesnė. Ir dėl to architektūros idėja nė kiek nenukentėjo. Iš pastato matyti akivaizdi architektų kova su aplaidžiais statybininkais. Tačiau nusprendėme, kad šiame pastate prasta statybos darbų kokybė nenužudė geros architektūros.
