– Neseniai viešojoje erdvėje nuskambėjo nuomonė, jog Lietuvos kalėjimai nepadeda žmogui vėl išmokti gyventi sutariant su visuomene, net priešingai – skatina jo nusikalstamumą. Ar tai programos priežiūros problema, ar prie šio argumento prisideda kalėjimo architektūra ir išplanavimas?
M.Pakalnis: Tai ne pastarųjų metų, o jau prieš du šimtus metų žinoma tiesa. Pirmasis tai suprato Johnas Howardas. Apvažiavęs daugybę Didžiosios Britanijos kalėjimų, jis pamatė, jog kalėjimas yra ne integracijos priemonė, o puiki vieta nusikalstamumui klestėti.
Lietuvoje situacija yra tokia pati: tiek Lukiškių kalėjimas, tiek kiti pastatai yra mažiausiai 60 metų senumo, jie skatina atsiskyrimą. Mano nuomone, kalėjimai turi turėti tiek darbui, tiek laisvalaikiui skirtas erdves, o visa tai, ką mes turime, yra pasenę.
– Kokią ideologiją atspindi dabartiniai Lietuvos kalėjimai?
M.Pakalnis: Labai gerai atspindi tą ideologiją, kurios metu buvo statyti, jei kalbame apie Lukiškes, tai yra praėjusio meto pradžia, Rusijos imperija. Tą laikotarpį ir įkūnija pats pastatas – grandiozinė aplinka, kur reikėjo žmogų tiesiog uždaryti.
Pastatai po Antrojo pasaulinio karo yra sukurti pagal tarybinę ideologiją – suprojektuotos didelės teritorijos, nusikaltėliai gyvena bendrabučio tipo erdvėse. Šalia jų stovi kokia nors didelė gamykla, nes anuomet buvo tikėta, jog kolektyvinis darbas gali pataisyti žmogų.
G.Sakalauskas: Skaitant literatūrą, matyti, jog labai smarkiai keičiasi požiūris į bausmę ir kalėjimo erdves, todėl atsiveria naujos architektūrinės galimybės kalėjimų statyboje. Turėjome pastatų, kurie buvo atgrasūs, bauginantys, privalėjai drebėti vien pro juos praeidamas, tačiau dabartinis kalėjimo įvaizdis turėtų būti kitoks. Taip, jis yra izoliuotas, čia gyvena žmonės, kurie padarė klaidų, tačiau jie tokie pat žmonės kaip ir mes, todėl jiems reikia sudaryti normalias gyvenimo sąlygas.
Kalėjimas turi užtikrinti saugumą ir tinkamas darbo sąlygas ten kalintiems žmonėms, taip pat skatinti norėti grįžti į normalų gyvenimą.
– Kaip turėtų atrodyti idealus šiuolaikinis kalėjimas?
M.Pakalnis: Idealiu atveju kalėjimų galėtų visai nebūti, tačiau taip nėra, reikia suprasti, jog tai turi būti patogi vieta tiek ten dirbantiems, tiek gyvenantiems žmonėms. Manau, kad visas kalėjimo įstaigas reikėtų atskirti: vietą, kur kali recidyvistai, izoliatorių, atvirąjį kalėjimą.
Kalbėdami apie Lukiškes, mes įvardijame dvi kalinimo įstaigas: tardymo izoliatorių ir kalėjimą, kuriame vyksta didelis judėjimas, žmonės atvyksta ir išvyksta. Manau, šiuolaikiniame kalėjime turėtų būti tinkama darbo zona, atskirtos medžio apdirbimo ir metalo apdirbimo erdvės, trumpųjų ir ilgųjų pasimatymų vietos turėtų būti įrengtos šalia įėjimo, kad lankytojai galėtų nesudėtingai įeiti ir išeiti.
– Ar svarbios bendrosios erdvės, kuriose kaliniai galėtų bendrauti, semtis kultūros, sportuoti?
M.Pakalnis: Tai labai svarbu, nes kalėjime verda visiškai uždaras gyvenimas, žmogus ten praleidžia daug metų, todėl bendrosios erdvės turėtų būti įkurtos. Manau, reikia kaliniams suteikti daugiau savarankiškumo galimybių, pavyzdžiui, patiems ruošti maistą, tai yra ne gauti viską, nes žmonės prie to pripranta ir tikisi to išėję į laisvę.
– O žaliosios erdvės?
M.Pakalnis: Jos taip pat labai svarbios. Žaliosios erdvės reikšmingos net trimis aspektais: jos ramina, švelnina žmogaus būseną, dalis nuteistųjų gali jose auginti daržoves, vaisius, prižiūrėti medžius, o tai labai puiki ir naudinga veikla.
Vokietijoje mačiau, kaip kai kurios kalinimo įstaigos užsiima žemės ūkio produkcija, dalį parduoda, dalį skiria savo reikmėms.
– Mindaugas užsiminė, jog šiuolaikinis kalėjimas turėtų atitikti visuomenės požiūrį į kalinamuosius. Kaip jis turėtų atrodyti?
M.Pakalnis: Kiek esu matęs kitose šalyse, tokios įstaigos mažai kuo skiriasi nuo kitų pastatų, reikia suprasti, jog kalėjimas tėra įstaiga, kuri atlieka socialinę funkciją, kaip ir visos kitos. Tokio pastato viduje gali būti įvairios užkardos ir kiti reikalingi dalykai, tačiau iš išorės tai turi būti pastatas, kuris neišsiskiria iš bendros miesto ar užmiesčio infrastruktūros.
G.Sakalauskas: Jei statome bauginantį kalėjimą, jį patį padarome kaip depresiją keliančią vietą, tuo pačiu ir aplinkinius kvartalus galime nuvaryti į depresiją, nes niekas tose apylinkėse nenorės nei gyventi, nei dirbti. Mano nuomone, Lukiškių kalėjimas sumenkina kokį ketvirtį Gedimino prospekto potencialo. Jei statome naują kalėjimą, jis neturėtų sukelti pasišlykštėjimo ir baimės jausmo.
– Atrodo, kad Lietuva nusprendė, jog kalėjimų miestų centruose neturi būti. Pirmiausia bus iškeldinamas Lukiškių kalėjimas. Taigi, vyriausybinės institucijos ir privatūs investuotojai rengsis statyti naują kalėjimą už miesto ribų. Ar tikrai jo iškeldinimas už miesto ribų yra gera išeitis?
M.Pakalnis: Tai turi ir privalumų, ir trūkumų 0 ne visi pasaulio kalėjimai yra užmiesčiuose, juk ir nuteistieji yra visuomenės dalis, kažkas iš jų yra brolis, sesuo, motina ar tėvas, juos tenka lankyti, kitiems kalėjimas yra darbovietė, į kurį atvykimas viešuoju transportu yra paprastesnis.
G.Sakalauskas: Jei kalėjimas yra mieste ir jis dera su aplinka, nesukuria atgrasios auros toje teritorijoje, tuomet viskas yra gerai. Jei pasižiūrėtumėme į tą patį Lukiškių pastatą, jis buvo statytas dar tada kai jo teritorija buvo priemiestis. Tačiau dabar reprezentacinėje miesto dalyje kalėjimas, yra užtvertas kaip ir aplinkinės jo teritorijos, pro kurias nei praeisi, nei pravažiuosi, nei jose kokių nors rekreacinių erdvių nepadarysi. Todėl, manau, kad Lukiškių kalėjimo iškėlimas yra geras sprendimas.
– Iškeldinus kalinius iš Lukiškių, kalėjimo teritorija atitektų privačiam investuotojui, kokiai naujai veiklai galima būtų pritaikyti Lukiškių kalėjimo pastatus ir teritoriją, Vilniaus miestas kol kas atsakymo neturi. Ką galėtumėte pasiūlyti būsimiems savininkams ir miestui?
G.Sakalauskas: Mes laikomės keistos tradicijos, kad tokius objektus parduodame investuotojams, nežinodami kas su jais bus daroma. Dažnai tokie investuotojai turi grandiozinių planų ir lūkesčių, skaičiuoja savo išlaidas ir mąsto, galbūt su kažkuo susitars ir gaus pagalbos, tačiau pradėjus imtis veiklos sužino, kad čia yra paveldo teritorija ir jokių pokyčių čia negali būti.
Todėl prieš Lukiškių kalėjimo rekonstrukcijas reikėtų surengti rimtą diskusiją, kuo tas objektas gali pavirsti, nes mano galva, sugalvoti naują funkciją jam bus labai suku. Na, galime turėti kokį nors viešbutį, keliems keistų pomėgių turtintiems žmonėms, ar kalėjimą paversti biurais ar butais, gal muziejumi. Reikėtų parduoti ne tam investuotojui, kuris pasiūlys daugiausia pinigų, bet tam, kuris turės aiškią viziją, nes verslas gali lengvai bankrutuoti, o miestiečiai likti nepatenkintais.
M.Pakalnis: Būtų gaila, jei kaliniams išsikėlus ši erdvė dešimtmetį stovėtų tuščia ir apleista.
G.Sakalauskas: Reikia nuspręsti, ką mes saugome ar pastato išorinę pusę, kurio vidų galime perdaryti, ar saugome statinio visumą su metalinėmis grotomis.
Nuotraukų galerijoje - naujausi Pasaulyje kalėjimų pastatų projektai.
Šaltinis: „Žinių radijas“
Daugiau apie architektūrą – mūsų „Facebook“ paskyroje!
