Betoniniai pastatai vieniems panašūs į siaubūnus, kiti jais grožisi. Taip buvo ir tuomet, kai darbavosi brutalizmą išpažįstantys architektai, ir dabar, kai ginčijamasi, ar jų palikti statiniai turi išliekamąją vertę.
Lietuvoje artimiausi šiam stiliui – seniai niekieno nelankomi Vilniaus koncertų ir sporto rūmai, baigiantis sugriūti alaus baras „Tauro ragas“ ar vaiduokliais pavirtę nebaigti statyti Kauno viešbučiai.
Išvadino dramblio išmatomis
Brutalizmas suklestėjo po Antrojo pasaulinio karo – maždaug nuo 1950-ųjų iki 1975-ųjų.
Tačiau kai kuriose šalyse šio stiliaus pastatai kilo iki pat devintojo XX amžiaus dešimtmečio.
Architektai mėgino visus apstulbinti statinių dydžiu ir atidengtomis, tarsi apnuogintomis statybinėmis medžiagomis. Daugiausia tokiems pastatams buvo naudojamas betonas.
„Tai buvo avangardinis judėjimas, nes iki tol vyravęs modernizmas formą deklaravo kaip vertybę.
Brutalizmas iškėlė tapatybės, tikrumo idėją: statiniuose buvo demonstruojamos neuždengtos statybos medžiagos – tiesiog grubus betonas“, – aiškino Architektūros centro direktorė Aida Štelbienė.
Pasak jos, norint nepasiklysti architektūros džiunglėse, reikėtų būti aristokratu ir suprasti kiekvieno stiliaus reikšmę.
Svarbu suvokti, kad jei pastatas ar architektūrinis stilius neatspindi to laikotarpio vertybių, vadinasi, jis pats nėra vertingas.
Tačiau nors brutalizmas rėmėsi sąžinės, tikrumo ir tapatybės idėjomis, daugelis jo taip ir nesuprato.
Ne tik paprasti visuomenės nariai anuomet kreivai žiūrėjo į gatvėse stūksančius betono monstrus – juos peikė netgi Didžiosios Britanijos karališkosios šeimos atstovai.
Princas Charlesas brutalistinį „Tricorn“ prekybos centrą Portsmute pavadino apipelijusiu dramblio išmatų gniužulu.
Paliko pėdsakų Lietuvoje
Ryškiausias brutalistinės architektūros pavyzdys yra Vilniaus koncertų ir sporto rūmai, esantys kone pačiame miesto centre.
Iki Nepriklausomybės atgavimo jie buvo gausiai lankomi krepšinio sirgalių ir meno mėgėjų, tačiau šiuo metu rūmai apleisti, čia nebevyksta jokie renginiai.
Kitas brutalistinis palikimas – apgriuvęs buvęs alaus baras „Tauro ragas“, esantis Tauro kalno papėdėje. Dabar pastatas apipelijęs, niekieno neprižiūrimas, baigiantis sugriūti ir padabintas toli gražu ne pačiais geriausiais grafičiais.
Kauno vaiduokliais tapę du taip ir nebaigti viešbučiai „Britanika“ ir „Respublika“ taip pat galėtų būti siejami su brutalizmu, nors jie turi ir sovietinio bei vėlyvojo modernizmo bruožų.
Griauti ar palikti?
Tiesa, vieną Kauno gėda tapusių statinių – viešbutį „Britanika“, esantį centre, Kęstučio gatvėje, dar šiais metais planuojama nugriauti.
„Tikiu, kad kauniečiams senų seniausiai įgrisę šitie viešbučiai vaiduokliai. Tačiau galbūt baigti statyti šie pastatai būtų tapę didingi“, – svarstė A.Štelbienė.
Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse brutalistiniai statiniai pradėti griauti.
Antai Didžiojoje Britanijoje betono monstru vadinta 31 aukšto automobilių aikštelė, įrengta šalia Geitshedo „Trinity Square“ prekybos centro, buvo sulyginta su žeme 2010-aisiais. Princo Charleso taip nemėgtas „Tricorn“ prekybos centras sunaikintas dar anksčiau – 2004-aisiais.
„Buvo sugriauta nemažai tokių pastatų visame pasaulyje. Vis dėlto nemanau, kad visuomet reikėtų juos griauti.
Juk būtina išsaugoti architektūros istorijos pėdsakus ateities kartoms, kad nebūtų sunaikinta istorija“, – teigė A.Štelbienė.
Bet pašnekovė pripažino, kad kartais nėra jokios kitos išeities, kaip tik sulyginti su žeme seniai apleistą, apipelijusį ir apgriuvusį betoninį pastatą.
Brutalizmas vėl atgyja
Nors aršiai peikta ir niekinta, pastaraisiais dešimtmečiais brutalizmo architektūra vėl suklestėjo. Vėl tapo madinga apsigyventi tokiuose pastatuose.
Tai ypač paplito tarp jaunųjų menininkų Didžiojoje Britanijoje, rašo bbc.co.uk.
Tiesa, brutalizmas šiandien įgauna švelnesnių formų: statiniams naudojamas ne grubus, o smėliu šlifuotas betonas, padengtas tinku. Tačiau kol kas tokių statinių nedaug: vienas ryškiausių – 2010 metais renovuotas daugiabučių kvartalas Šefilde (Anglija).
Lietuvos architektūroje kol kas nejuntama naujos šio stiliaus bangos: madinga tik įsirengti vadinamuosius loftus ir gyventi grubiuose pastatuose, bet ne juos statyti.
„Nemanau, kad Lietuvoje šis stilius atgims. Dabartinė architektūra juda kita linkme“, – pasakojo A.Štelbienė. Dabar juntamas susidomėjimas ekologiška, socialine architektūra, akcentuojamas ne estetiškumas, o patogumas.
Daugiau apie architektūrą - mūsų „Facebook“ paskyroje!
