Pirmiausia gidas liepia kišti kojas į aparatą, kuris batus aptraukia polietileno plėvele. Tada parodo į masyvias Makasaro juodmedžio duris, jas pastumia ir pasakoja, kad juodmedis – iš Indonezijos. Kadaise šios durys taip patiko nacių karininkams, kad liepė jas išlupti ir nuvežti į barą, kuriame praleisdavo nemažai laiko. Vėliau baras virto Brno teisės mokyklos valgykla. Duris pavyko sugrąžinti į vilą, kaip ir dalį baldų, originalių interjero detalių, įvairių buities daiktų.
Tugendhatų vilą ir jos interjerą sukūrė garsusis vokiečių architektas Ludwigas Mies van der Rohe, kuriam priklauso žodžiai „Dievas yra detalėse“. Prieš atkuriant modernizmo architektūros šedevrą čekų paveldo specialistai buvo tapę detektyvais, renkančiais išdraskytus, po visą miestą ir šalį išmėtytus Dievo apraiškos ženklus.
Architektūros ir gamtos dialogas
Turtingos žydų verslininkų Tugendhatų šeimos namas ant kalvos šlaito buvo pastatytas 1930 metais. Pro didžiulį svetainės langą atsiveria senojo miesto panorama: spindi baltos Špilberko tvirtovės sienos, varpų dūžiais orą suvirpina gotikinė šv. Petro ir Povilo katedra.
Kai ryto saulė apšviečia svetainę, spinduliai prilimpa prie medaus spalvos onikso sienos ir žaidžia keisdami atspalvius visą dieną. Vakaro saulėje onikso gyslų ornamentai ima spindėti ypatinga magija, užburia.
Sakoma, kad L.Mies van der Rohe onikso luitą išvydo Hamburge – iš šio mineralo turėjo būti pagamintos dvi didžiulės vazos, kurias užsakė prabangaus garlaivio savininkas. Tačiau vokiečių architektas taip įsikibo idėjos, kad sugebėjo išsiderėti oniksą. Jis pats prižiūrėjo, kad dekoratyvinis elementas būtų tinkamai išpjautas, apdorotas ir taptų pagrindine Tugendhatų svetainės puošmena, prilygstančia garsaus dailininko kūriniui (per neramius laikus, kai namą siaubė naciai, vėliau sovietų kariai, onikso siena išliko, nes buvo sumaniai paslėpta).
Architektas ryžtingai šeimininkavo visuose trijuose vilos aukštuose, rūsyje ir ant stogo. Net ir dabar, daugiau kaip po 80 metų, namas stebina technologijomis: oro filtravimo, ventiliacijos ir šildymo sistemomis, šeimininko turėta asmenine fotolaboratorija, daugiau kaip šešis šimtus kilogramų sveriančiu langus atidarančiu automatiniu mechanizmu.
Kai masyvūs stiklai pakyla, išnyksta riba tarp vidaus ir išorės – svetainė persikelia į čiulbantį sodą, dar labiau išryškėja architektūros dialogas su gamta.
Stalas, ant kurio dalijo Čekoslovakiją
Sukurti baldus ir interjerą L.Mies van der Rohe padėjo gabi dizainerė ir architektė Lilly Reich. Šis tandemas itin išgarsėjo po Vokietijos paviljono pristatymo Barselonos parodoje. Pavadinimą nuo šio Ispanijos miesto įgijusį išskirtinio dizaino „Barselonos krėslą“ galima išvysti ir Tugendhatų vilos svetainėje.
L.Mies van der Rohe laisvės pojūčio sienos negalėjo suspausti. Todėl Tugendhatų viloje didelį krūvį tenka išlaikyti plieninėms kolonoms, kurios blizga it veidrodis. Tokia pati – ir didelio apvalaus stalo koja valgomajame. Stalo paviršius – juoda kriaušės mediena. Stalas sukonstruotas taip, kad paviršius gali išsiplėsti dvigubai.
Galbūt todėl prie šio stalo užteko vietos visiems derybų tarp Čekijos ir Slovakijos dalyviams XX amžiaus pabaigoje. Tugendhatų viloje buvo dalijama Čekoslovakija. Čekijos premjeras Vaclavas Klausas ir slovakas Vladimiras Mečiaras 1992 metų rugpjūtį daug laiko praleido galingų sodo medžių paunksnėje priešais vilą. Nuo Čekijai priklausančio Brno iki Slovakijos sostinės Bratislavos – tik kiek daugiau negu valanda kelio (130 kilometrų).
Ant šio didelio, apskrito, juodo stalo viloje buvo pasirašyta taikių skyrybų sutartis – Čekija ir Slovakija atskirus gyvenimus pradėjo 1993 metų sausio 1-ąją.
Gyvenimą pakeitė Miuncheno sąmokslas
Namą su gausybe inžinerinių naujovių vietinė Arturo ir Morico Eislerių statybos bendrovė pastatė vos per 14 mėnesių. Tugendhatų šeima įsikėlė gyventi 1930 metų gruodį, kai buvo baigti vidaus apdailos darbai. Grete ir Fritzas augino tris vaikus: Haną (Grete's dukrą iš pirmosios santuokos), Ernstą ir Herbertą.
Didelis sodas, puikūs vaizdai, modernus namas su atskirais vaikų ir tėvų kambariais šeimai labai patiko, tačiau Tugendhatai suvokė, kad gyvybė – svarbiau. Kai pasaulį 1938 metais sudrebino Miuncheno sąmokslas, Brno gyvenanti Vokietijos žydų šeima suprato, kad naciai priartėjo pernelyg pavojingai.
Taigi savo nuostabiame name praleidę vos 8 metus Tugendhatai persikėlė gyventi į Šveicariją. 1941 metų sausį vengdami karo baisumų jie atsisveikino su Europa ir pabėgo į Venesuelą. Karakase pasaulį išvydo Tugendhatų dukros Ruth ir Marie-Daniela.
1939 metų spalį vilą perėmė gestapas. Po trejų metų pastatas oficialiai tapo nacių Vokietijos nuosavybe. Nuo to laiko name gyvenę žmonės nuolat mėgino įgyvendinti permainas – vieni paaukštino kaminą, kiti vidaus erdves perskyrė sienomis...
1945 metų balandį į pastatą įžengė sovietų kavalerijos pulkas. Kaimynystėje gyvenę čekai pasakojo, kad sovietai tiesiog išgriovė tvorą, kad galėtų patogiau įjoti į sodą. Jie niokojo aplinką ir savo elgesiu šiurpino aplinkinius. Dalį pastato kariai pavertė arklidėmis. Žirgai sutrypė tuo metu unikalią vokiško linoleumo grindų dangą, o raiteliai degino medinius baldus, kad būtų šilta.
Žmona grįžo, vyras – ne
Vėliau Tugendhatų vila atiteko Brno konservatorijai – čia penkerius metus veikė šokių mokykla. 1950 metais viloje ėmė šeimininkauti gydytojai – veikė vietos ligoninei priklausantis vaikų reabilitacijos centras.
1963 metais čekai išdrįso žengti pirmuosius žingsnius, kad Tugendhatų vila būtų pripažinta kultūros vertybe ir įtraukta į valstybės saugomų objektų sąrašą. Pagrindinis šio proceso iniciatorius buvo drąsus ir daug ryšių turintis Brno architektas Františekas Kalivoda. Būtent jis susisiekė su Grete Tugendhat, kuri tuo metu gyveno Šveicarijoje, ir atvėrė kelią moteriai grįžti į brangias jaunystės vietas (jo vyras Fritzas Tugendhatas mirė 1958 metais, taip ir negavęs progos vėl grįžti į Brno).
Šeima niekada nepamiršo savo unikalios vertybės Pietų Moravijos mieste. Jie visaip stengėsi, kad pastatas būtų išsaugotas. Grete Tugendhat 1967 metais net ryžosi atvykti į komunistinę Čekoslovakiją, kad papasakotų apie šeimai priklausiusią vertybę, tarpukario kultūrinį, ekonominį ir politinį gyvenimą. Vėliau moteris prisipažino, kad prieš kelionę į Brno po 29 metų ji itin bijojo pamatyti nusiaubtą namą.
Padėti G.Tugendhat pasišovė architektas Dirkas Lohanas – L.Mies van der Rohe anūkas. Pagalbą pasiūlė ir vokiečio Čikagoje įkurtas architektų biuras.
Tačiau po 1968 metų Prahos pavasario viskas įstrigo. Tada vienas po kito mirė dėl pastato atkūrimo kovoję žmonės: Ludwigas Mies van der Rohe užgeso 1969 metų rugpjūtį, Grete Tugendht – 1970 metų gruodį, Františekas Kalivoda – 1971 metų gegužę.
Komunistų žala, ES parama
Viltis atgimė tik 1980 metais, kai Tugendhatų vila iš valstybės buvo perduota Brno miestui. Tada ir prasidėjo ilgai trukęs detektyvas – pradėtos rinkti senos pastato nuotraukos, imta ieškoti pagrobtų baldų ir interjero dalių.
Dabar ekspertai tikina, kad bandymai atkurti vilą komunistų valdymo metais padarė daugiau žalos negu naudos, mat projekto planas turėjo atitikti aiškią ideologiją.
Tuometis Valstybinis istorinių miestų ir pastatų atkūrimo institutas subūrė grupę dizainerių ir architektų, kurie itin aktyviai darbavosi nuo 1981 iki 1985 metų. Brno valdžia buvo aiškiai nurodžiusi: namas turi tapti miesto reklama ir vieta, kurioje būtų galima priimti svečius. Visuomenės nuomonės niekas neklausė. Niekam nerūpėjo ir istoriniai šaltiniai, pagal kuriuos būtų galima tiksliai atkurti pastatą. Peržiūrėję pluoštelį nuotraukų Brno miesto muziejuje architektai ėmėsi įgyvendinti savo vizijas.
Vis dėlto miesto valdžios funkcionieriams šios vizijos buvo nepriimtinos. Tad statybininkai vilą remontavo pagal savo supratimą ir naudojo kur kas prastesnes medžiagas negu jų pirmtakai prieš 50 metų. Kilo daug ginčų ir nesusipratimų. Statybininkai dirbo taip, kaip jiems išėjo. Namas tapo tinkamas gyventi, tačiau virto L.Mies van der Rohe's šedevro karikatūra.
Naują impulsą grąžinti originalią išvaizdą vilai suteikė Čekijos nepriklausomybė, narystė Europos Sąjungoje ir jauniausios Tugendhatų dukters pastangos. Vienos Taikomojo meno universiteto profesorė Daniela Hammer-Tugendhat su vyru, profesoriumi Ivo Hammeriu prasidėjus XXI amžiui subūrė specialistų komisiją, taip pat įkūrė specialų fondą.
2001 metais UNESCO įtraukė namą į pasaulio paveldo vertybių sąrašą. 2003–2005 metais buvo atlikti išsamūs tyrimai, kaip turi atrodyti vilos vidus ir išorė. Nustatyta, kokie pakeitimai buvo atlikti nacių, o vėliau komunistų valdymo metu. Naujų darbų imtis leido XXI amžiuje atsivėrusios finansinės, techninės, technologinės galimybės. Specialistams pavyko gauti brangių medžiagų, kurios buvo naudojamos viloje 1930 metais.
Vilos atkūrimo darbus finansavo miestas, Čekijos vyriausybė ir Europos Sąjungos fondai.
