Suomijoje, šįkart Juveskiulės mieste, šiuo metu veikianti gyvenamųjų
namų ir aplinkos tvarkymo paroda vyksta jau 45-ąjį kartą.
Atrodytų, kuo dar pasaulį gali nustebinti suomiai, pasaulyje
pirmaujantys namų estetikos, statybų kokybės, aukščiausių technologijų,
gamtos ir žmogaus harmoningo bendravimo srityje?
Bet ir ši paroda pilna žaismingų ir linksmų akcentų, suomiams kuriant
tobulesnį pasaulį.
Spaudos centras – žindykloje
– Ar aš tikrai pataikiau į Tarptautinį žurnalistų centrą? – klausiu
kelių jaunų moterų, foteliuose žindančių gal mėnesio kūdikius.
– Taip, taip, – viena sulinksi galva, kita mosteli smakru į gretimas
atviras duris.
Nukamuota lauke tvyrančio 30 laipsnių karščio (Suomijoje, mielieji!) kėblinu
ten, nes jaučiu pro duris sklindančią kondicionieriaus vėsą.
– Sveika atvykusi! – pasveikina dvi darbuotojos, iškart įteikdamos
man krūvą brošiūrų ir prašydamos pasivaišinti kava bei raudonuoju šanetu
iš mažų buteliukų.
Gera pradžia, pamaniau, nes suomių žurnalistai,
matau, pilasi tik pieno.
– O ką bendro spaudos centras turi su ta... žindykla? – atsargiai
klausiu merginų ieškodama suomiško žodžio.
– Spaudos centras įsikūręs būsimame vaikų darželyje. Kai paroda
baigsis, jį iškart pradės lankyti šio parodinių namų miestelio vaikai.
Šiame rajone daugiausia namus įsigyja jaunos šeimos, todėl darželis
turėjo būti pastatytas pirmiausia. O dabar parodos lankytojos užeina
čia žindyti savo kūdikių, – linksmai paaiškina darbuotojos.
Man irgi linksma, kai užėjusi į spaudos centro tualetą atsiduriu
nykštukų kambarėlyje su mažyčiais unitazais, o rankas nusiplauti praustuvėlėje pavyksta tik pritūpus.
Pasakoju apie tai norėdama tik patvirtinti, kad suomiai visada ir visur
yra praktiški.
Pasibaigus šiai parodai visame naujai pastatytame rajone nebus nė vieno
ne vietoje pasodinto medelio ar nepanaudoto pastato, statyto tik dėl
grožio.
Paroda – modernus šalies veidas
Namų parodos tikslas – leisti architektams įgyvendinti viziją, kad
gyvenimas gamtoje, bet netoli miesto, gali būti draugiškas žmogų
supančiai aplinkai.
Rengdami tokio masto parodas suomiai yra unikalūs pasaulyje. Kasmet
kurio nors miesto savivaldybės priemiestyje, ežerų pakrantėse (kitokių
vietų Suomijoje reta), skiria sklypą, kuriame per metus pastatomas
naujas apie 40 privačių namų rajonas su visa infrastruktūra.
Namai pastatyti naudojant moderniausias technologijas, ekologiškas medžiagas
ir viskas apgalvota dizainerių – nuo kavos puodelių, vienetinių baldų iki
servetėlių, o aplinka apželdinta ir sutvarkyta kraštovaizdžio specialistų.
Jau prieš atidarant parodą beveik visi namai turi šeimininkus. Tai yra
puiki galimybė dizaineriams pristatyti savo meną, interjero tendencijas,
statytojams – naujausias technologijas, o suomiams įsigyti tuo metu
pačius moderniausius namus.
Juveskiulės parodai pastatytų 37 namų plotas – nuo 75 iki 300 kvadratinių metrų, kaina
400 000–500 000 eurų. Žemę galima išsinuomoti arba išsipirkti – tai
papildomai kainuos 33 000–70 000 eurų.
Populiariausia statinių medžiaga – medis, iš rąstų suręsti 3 namai, 13
namų naudos geoterminį šildymą, 23 – šildysis iš netoli esančio
durpių fabriko vamzdžiais atkeliaujančia šiluma, vienas naudos elektrą.
Viso miestelio aplinka, pradedant šiukšliadėžėmis, gatvės žibintais,
baigiant meno kūriniais ir želdiniais vieninga – sukurta dizainerio
Jono Hakaniemi.
Po metų, kai visi namai bus parduoti, čia gyvens apie 1000 gyventojų –
daugiausia jaunų šeimų, kurios didžiuosis įsigijusios pirmąjį savo
būstą išskirtinės estetikos rajone.
Gamta – namų svečias
Kuo ši paroda skiriasi nuo ankstesnių?
Nepasakosiu apie čia naudojamas moderniausias technologijas – energijos
taupymo, šildymo, ekologijos. Tai savaime aišku ir tikrai Lietuvos
statybininkams būtų ko pasimokyti.
Lankytojams nauja ir įdomu buvo išskirtinės šios parodos temos.
Viena jų skirta pasaulinio garso suomių dizaineriui Alvarui Aalto. Jo
300 sukurtų pastatų į Suomijos miškus, ežerus, akmenis įsiliejo taip
natūraliai, kaip šviečianti Šiaurėje pašvaistė ar pusę metų trunkanti
poliarinė diena. Juveskiulės mieste A.Aalto sukūrė daugiausia – apie
30 kūrinių.
A.Aalto stilistika įkvėpė daugelį parodos namų – lakoniškų,
minimalistinių formų, šviesių ir tarsi perregimų, kai nutrinamos ribos
tarp namo ir į jį įsikišančios gamtos.
Kita nauja tema – miesto ir sodo susiliejimas, nes Juveskiulės sritis
garsi žemdirbystės tradicijomis.
Žaliuojantys krūmai, medžiai, žolė parinkti
taip, kad gamta apie namą atrodo labai efektyvi, stipri. Dirva paruošta, kad vanduo, tirpstantis sniegas gerai įsigertų į žemę, tik šiam kraštui būdingi parinkti augalai švarintų aplinką.
Pirmą kartą parodų istorijoje veikia ir terasos baldų,
meno kūrinių, tvarkymo įrangos paroda. Po kiemus uoliai šliaužiojantys
robotukai, „valgantys“ žolę – ne atrakcija, o jau kasdienybė.
Ir trečia nauja parodos tema – šviesa. Visi miestelio gatvių
šviestuvai yra išmanieji – šviečia silpniau, kai gatvėse tuščia,
stipriau, kai pasirodo praeivis. Šviesa, apšviesdama skulptūras, meno
kūrinius, pati tampa viena iš meno kūrimo formų. Deja, lankytojai to
dabar nematė – Suomijoje tvyro poliarinė diena.
Ne nauja, bet ryški parodos tema – neįgalieji. Daug padirbėta, kad jie
galėtų laisvai judėti po namus ir kiemą. Suomiai įsitikinę, kad
pasaulis visiems turi būti vienodai gražus.
Kas gyvena daržinėje?
Kas šioje parodoje mane, lietuvę žurnalistę, o ne profesionalę
architektę ar statybininkę, nustebino labiausiai?
Pirmiausia tai, kad iš pradžių beveik visi parodos namai man pasirodė
bjaurūs. Taip, taip, lyg kokios vienaaukštės ar dviaukštės daržinės –
nei gražių balkonėlių, nei žavingų stogelių, kaip buvau mačiusi
ankstesnėse parodose.
Bet kas nors turi būti juose ypatingo, jei beveik visi namai jau turi
šeimininkus – laimingas jaunas šeimas, džiugiai pozuojančias terasose
su mažais vaikais ir gyvūnėliais?
Todėl pasuko į patį man negražiausią, patį paprasčiausią parodos namą,
atrodantį lyg tikra daržinė iš kaimo vidurio.
Neapsirinku – tas namas ir vadinasi „lato“ – „daržinė“. Viešpatie, ar
koks lietuvis norėtų gyventi daržinėje? Ir ką sau galvojo daržinės
architektai?
„Taip, mūsų namo idėja – suomiška daržinė. Mes turėjome kaime žemės
ir ilgai nesutarėme, kokį namą norėtume statyti. Vieną kartą
važiuojant automobiliu mūsų akys užkliuvo už paprasčiausios šieno
daržinės, stovinčios vidury laukų.
Štai ko mes norime! – akimirksniu abu nusprendėme. Paprastų formų,
laiko patikrinto, patogaus namo. Tokį ir pasistatėme 2009 metais. Mūsų
namas tuoj tapo architektūros įžymybe ir buvo nufotografuotas 20-yje
pasaulio architektūros ir dizaino žurnalų.
Jis patogus gyventi, pastatytas iš moderniausių medžiagų, su
išmaniausiomis technologijomis, jaukus, lyg atkeliavęs iš vaikystės, nes
paprastas iš išorės lyg daržinė“, – juokiasi architektų pora Ulla
Koskinen ir Sameli Rantanenas, suprojektavę Suomijoje jau nemaža
namų-daržinių.
Kai pavaikščiojau po pilną šviesos ir spalvų patogų namą, jis man
visai nebeatrodė negražus.
Kur paslėpta mama?
Na, bet šis – jau tikras baisuoklis, lyg koks siaubo filmo namas,
kuriame sūnus ilgai slepia mirusią motiną, – nusprendžiu pamačiusi
raudoną, nedideliais langais, mažą, bet aukštą kubą.
Pasirodo, šis mažiausias 75 kvadratinių metrų namas specialiai suprojektuotas 45 metų
viengungiui Ari Björnui, kuris pageidavo ramiai gyventi mediniame,
ekologiškame ir ekonomiškame būste. Vienas? Taip.
Bet dažnai
aplankomas draugų – todėl name net dvi namų kino sistemos, galinga
garso technika, o iš baldų lengvai galima padaryti 4 miegamąsias
vietas. Namas alsuoja stipriu vyriškumu – pilkos sienos, juodos lubos,
juodo marmuro plokštės vonioje ir virtuvėje. Moterį šiame name
įsivaizduoju sunkiai.
Bet dėl mamos nedaug apsirinku. Kaimynystėje suprojektuotas namas nors
ne mamai, bet 62-ejų metų vienišai moteriai, žavus pastelinėmis
spalvomis, moterišku švelniu interjeru.
Projektuotojų dėka abu kaimynai, pasijutę vieniši, galės pasišnekučiuoti
susitikę prie namus skiriančios tvoros. Pasirodo, architektai pagalvojo
ir apie tai.
Kas šeimininkas – šuo ar žmogus?
Kam gali būti skirtas 101 kvadratinio metro ploto vienaaukštis namas, pavadinimu: „Au,
au namas“. Taip, šunims. Tiksliau – dviem linksmiems ispaniškiems
vandens šunims Turcai ir Carlos. Ir dviejų 30-mečių merginų porai.
Liisa ir Miia, užsakiusios suprojektuoti šį namą, čia jau gyvena su
šuneliais. Vyrams vietos čia nenumatyta.
Nors name vaikščiodama pastebiu tik vieną miegamąjį, apie poros gyvenimo
būdą niekas nediskutuoja. Bet net santūrius suomius stebina tai, kad
namas suprojektuotas labiau šuneliams, nei jų šeimininkėms. Jis
vienaaukštis, taip pat daržinės tipo – kad šuneliams nereikėtų
laipioti. Kambarių, virtuvės ir vonios grindys – iš neslidžių
medžiagų. Name įrengtos 69 išmaniosios lempos – jos užsidega ten, kur
nurisnoja šuneliai.
Baldų apvalkalai lengvai plaunami, spalvos tamsesnės, kad nereikėtų
bijoti, kad šuneliai suterš. Aišku, estetiškai įrengtos jų valgymo ir
poilsio vietos, sandėliukas jų daiktams.
Dušas – prie pat įėjimo durų, kad iškart būtų galima nuplauti šunelių
kojas, jiems grįžus iš kiemo. Išeiti į kiemą ir grįžti jie gali patys
pro stumdomąsias duris, o kieme saugi šunų oazė – laipiojimo, bėgiojimo,
žaidimų, treniravimo vietos. Ir vieta šeimininkėms, iš kurios jos gali
akimis ganyti savo žaidžiančius šunelius.
Bet labiausiai mane prajuokino, kad namo projektuotojai prisiminė, jog
šuneliai ir loja. Todėl svetainėje virš sofos kabo meno kūrinys, kuris
slopina lojimo aidą name. O jei šuneliai labai įsiloja, prie jų
pritvirtinti įrenginiai siunčia žinutes į šeimininkių mobiliuosius
telefonus.
Dėl juose įdiegtos programos merginos telefonu gali
atidaryti šunelių gardėsių dėžutę, kad jie apsiramintų, paskanautų ir
ramūs lauktų savo šeimininkių. Tik nežinia, kas tuose namuose tikrieji
šeimininkai.
Suomijoje gyvena 650 000 šunų. Galima patvirtinti, kad du iš jų tikrai
turi žmonišką gyvenimą.
Ir paukščiai turi namus
Atsisveikinančius su paroda lankytojus prie vartų pasitinka paukščių
inkilų paroda, sukurta menininkais ateity tapsiančių vaikų.
Pasaulis
visiems vienodai turi būti gražus – ir neįgaliems, ir vienišiems, ir
šunims, ir paukščiams, ir vaikus auginančioms jaunoms šeimoms. Su
tokiu jausmu palieku šią parodą, kuri, suprantu, yra daugiau nei
gyvenamųjų namų paroda.