Satanistai arba šiaip aštrių pojūčių mėgėjai. Tai – apleisto vienuolyno ir bažnyčios lankytojai, rašo "Lietuvos ryto" priedas "Sostinė".
Nors pačiame sostinės centre esančios patalpos didžiulės, jose nesunku pasiklysti, benamiai čia nesirodo. Galbūt dėl to, kad dar neseniai jose veikė Vilniaus pataisos namai, o dauguma asocialių asmenų praeityje teisti. Tad jiems ši vieta kelia slogų įspūdį.
Vilniaus arkivyskupijos kurijai grąžintame ansamblyje tvarkdariai pasirodo labai retai – nupjauna medžių šakas, į krūvas sustumia šiukšles. Bet tai negelbėja valstybės saugomų objektų. Jie ir toliau griūva.
Senamiestis – kaip ant delno
Neseniai buldozeriu negrabiai išversta dalis mūrinės tvoros, kuri juosė vienuolyną ir bažnyčią, kai čia buvo įsikūrę pataisos namai. Nugriauta ta vieta, kuri matyti pro kaimynystėje įsikūrusios Palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos paliatyviosios slaugos ligoninės langus.
Spygliuotoji viela nuo tvoros nunešta į vidinį kiemą, plytos sustumtos į krūvą.
Darbas padarytas priešokiais, bet pro slaugos įstaigos langus nebematyti kalėjimą primenančių vaizdų.
Kad vienuolyne karaliauja satanistai, nesunku įsitikinti žvilgtelėjus į bažnyčios fasadą. Ant jo – šėtono garbintojų ženklai. Viename rūsių – neseniai degusios žvakės, pačioje bažnyčioje – tušti vyno buteliai.
Rizikuodami gyvybe jauni vilniečiai įkopia ir į bažnyčios kupolą. Išlindę į lauką ir pasidėję lentą atsisėsti jie grožisi senamiesčio panorama. Atsiveriantis vaizdas – išties įspūdingas.
Vengia niūrių patalpų
„Kirpykla“, „Siuvėjas“, „Daržovių sandėlis“, „Vieta rūkymui“.
Tai – ant pastatų likę užrašai, primenantys, kad kadaise čia dienas leido nuteistieji.
Didžiulės dabar niūriai atrodančios dušo patalpos, tamsūs daržovių rūsiai, džiunglėmis virtę vidiniai kiemai. Tai – nejaukios vietos, į kurias retai kas užklysta.
Vienuolyne veikė ir nuteistųjų pirtis, jos sienos apaugusios tamsiais pelėsiais.
Pilna merginų nuotraukų
Labiausiai į akis krinta kalendoriai. Išblukusių pilna ant sienų, dulkėmis nuklotų – ant stalų ir spintelių.
Ant sienų likusios pusnuogių gražuolių nuotraukos, kurias kaliniai kantriai iškarpė iš įvairių leidinių. Tebėra ir Lietuvos automobilių kelių žemėlapis su nurodytomis juodosiomis dėmėmis.
Kad čia buvo kalinimo įstaiga, liudija ir ant durų tebekabančios lentelės su būrių vadų pavardėmis, o patalpų paskirtis jose nurodoma skaičiais ir raidėmis.
Bažnyčia buvo tapusi cerkve
Vizitiečių vienuolynas ir Švč.Jėzaus Širdies bažnyčia pagal Juozapo Polos projektą pradėta statyti 1694 metais. Statyba dėl kilusio Šiaurės karo iki 1729-ųjų buvo sustojusi.
Statybos darbus pavyko baigti tik 1744-aisiais.
Nuo pat vienuolyno įkūrimo iki 1843 metų vienuolės prie bažnyčios išlaikė pensioną, kuriame buvo auklėjama apie 40 mergaičių. 1863-iaisiais vienuolynas buvo uždarytas, dar po dvejų metų jame įkurdintos stačiatikės vienuolės.
Bažnyčią pertvarkant į Šv.Marijos Magdalietės cerkvę, nugriauta šalia stovėjusi varpinė, pakeistos kai kurios vidaus ir išorės dekoro formos.
Bet 1915 metais stačiatikės iš Lietuvos pasitraukė, o vienuolynas vėl grąžintas vizitietėms, kurios čia gyveno iki 1948-ųjų.
Sovietų valdžiai išvarius vienuoles, vienuolyne buvo įkurta kolonija.
2006 metų gruodžio 18 dieną nuteistieji, laisvės atėmimo bausmę atlikę Vizitiečių vienuolyno patalpose, buvo perkelti į renovuotus statinius, esančius šalia Vilniaus arkivyskupijos kurijai grąžinto ansamblio.
