Gausybė architektūros dekoro elementų, vaizduojančių žmonių ar antropomorfinių būtybių veidus (maskaronus), mūsų krašto architektūroje galėjo atsirasti apie XVIII a., nors daugumą šių įdomių dekoro detalių šiandienos Vilniuje galima sieti su XIX a. pabaiga–XX a. pradžia.
Maskaronų dažniausiai galima pamatyti virš pastato arkų, langų ir durų, jie atlieka puošybinę funkciją, nors patiems ankstyviausiems Vakarų Europoje tikriausiai buvo priskiriama ir didesnė simbolinė prasmė.
Pirklius pasitinka Hermis
Lietuvos mokslų akademijos pastatas (Gedimino pr. 3) pasižymi gausia fasado puošyba, labiausiai į akis krinta nebylūs veidai.
Apačioje pavaizduoti barzdoti vyrai, o viršuje – senovės graikų dievas Hermis (Merkurijus) su neatsiejamais savo atributais – sparnuota kepure ir susipynusiomis gyvatėmis.
XX a. pradžioje šiame pastate buvo įsikūręs bankas, o kadangi Hermis nuo seno globoja prekybą, verslą ir turtus, jo atvaizdas šiame rusų architekto Michailo Prozorovo projektuotame pastate nėra atsitiktinis.
Vis dėlto žymiausias Vilniaus Hermis žvelgia nuo išorinės Aušros vartų sienos pusės.
Kadangi būtent pro šiuos vartus į Vilnių atvykdavo pirkliai ir kiti keliautojai, žaismingojo Hermio atvaizdas galėjo jiems simboliškai linkėti geros viešnagės ir sėkmingo verslo.
Antropomorfiškų maskaronų galima pamatyti ant Teisingumo ministerijos pastato (Gedimino pr. 30), kitų statinių tame pačiame prospekte, Didžiojoje, Vilniaus, Odminių ir daugybėje kitų gatvių.
Derlingumo jėgų simbolis
Pastatus puošiantys veidai dažnai barzdoti, nors ne visada. Pagal iš Vakarų atėjusią vaizdavimo tradiciją ūsai ir barzda dažnai primena medžio lapus, kartais šakos auga tarsi iš burnos.
Aplink gausu augalų motyvų, neretai su ant jų kabančiais vaisiais. Vakarų Europoje panašūs motyvai žinomi nuo viduramžių ir gavo žaliojo žmogaus pavadinimą.
Manoma, kad pačiais ankstyviausiais laikais žaliasis žmogus simbolizavo vaisingumo bei derlingumo jėgas ir buvo siejamas su vegetacinėmis gamtos dievybėmis. Ši pagoniška būtybė buvo sutinkama netgi bažnyčių puošyboje.
Vilniuje sutinkamų žaliųjų žmonių grimasos dažnai piktokos, kartais komiškos, o neretai ir piktos, ir komiškos vienu metu. Tiesa, ne visus veidus sostinės architektūroje galima priskirti žaliojo žmogaus variacijoms.
Pavyzdžiui, ant XIX a. pabaigos pastato Odminių g. 10 fasado galima pamatyti antikinę figūrą, o ant buvusio Lietuvių sanitarinės pagalbos draugijos ligoninės pastato (Vilniaus g. 10) puikuojasi daugybė dekoratyvinių vyrų ir moterų galvų be jokių žaliajam žmogui būdingų atributų.
Liūtas saugojo ramybę
Vienas dažniausiai sutinkamų architektūros puošybos elementų mūsų sostinėje yra liūtų galvos. Tai dar viena maskaronų variacijų.
Jų nemažai pagrindinėje miesto dalyje, todėl išvardinti visus pastatus su liūtų galvomis būtų be galo sunku.
Šių galvų gausu ant pastato K.Sirvydo g. 6, kuriame įsikūrusi Lietuvos rašytojų sąjunga (buvę Ignoto Korvino-Milevskio rūmai), virš Lietuvos banko pastato langų (Gedimino pr. 6), pavienių liūtų galima pamatyti virš senamiesčio arkų, kai kur liūtų galvomis dekoruotos net medinės durys.
Vilniaus liūtai įvairūs. Grėsmingai pražiotais ir sučiauptais nasrais, kartais įsikandę apvalias senovines durų rankenas imituojančius žiedus, augalų šakeles, pasitaiko ir palyginti romios, netgi liūdnokos išvaizdos liūtų.
Šių gyvūnų vaizdavimas turi itin senas tradicijas ir tikriausiai siekia antikos laikus. Liūtas simbolizuoja orumą, jėgą ir pasitikėjimą savimi.
Tai – karališkas gyvūnas, todėl liūtų galvomis puoštos durų ir vartų rankenos nuo senų senovės įkūnijo namų garbę ir simboliškai saugojo jų ramybę.
Ilgainiui liūtais dekoruoti statomus pastatus itin pamėgo valdžios atstovai ir įtakingi miestiečiai – jie tokiu būdu troško pabrėžti savo svorį visuomenėje.
Išskirtinės figūros
Dominikonų gatvėje yra ištaigingas devintuoju numeriu pažymėtas pastatas, kurio fasadas papuoštas ne tik liūtais, bet ir stirnos galva.
Galima tik spėti, kodėl taip pasielgta.
Ėriuko galvą galima pamatyti ir ant jau minėto buvusio Lietuvių sanitarinės pagalbos draugijos ligoninės pastato fasado. Pylimo gatvėje yra namas su keturiomis didelėmis gulbėmis (Pylimo g. 43), o Bazilijonų – su į viršų besirangančiomis gyvatėmis ar žalčiais (Bazilijonų g. 3).
Originaliomis figūromis pasižymi 1910–1911 metais statytas namas Gedimino pr. 3.
Čia virš pagrindinių durų praeivius pasitinka du akmeniniai apuokai, virš jų – didžiulis tupintis erelis išskleistais sparnais, o dar aukščiau – moters galva su palaidais plaukais.
Erelis siejamas su imperija
Paukščių ir aukštybių karalius erelis buvo apdovanotas panašiomis simbolinėmis savybėmis kaip ir liūtas.
Jis išreiškė kilnumą, narsą, jėgą ir aukščiausiąją valdžią.
Nuo pat senovės Romos laikų erelis buvo siejamas su imperijos galybe ir imperatoriaus valdžia, todėl erelių atvaizdai ypač dažni buvusių imperijų sostinėse.
Vilniuje dekoratyviniai ereliai veikiau išimtis nei taisyklė.
Nors tiek Lenkija, tiek Rusija, tiek buvusi istorinė Lietuvos kaimynė Vokietija savo herbuose naudojo įvairiausias heraldinio erelio variacijas, mūsų krašte tai nebuvo populiarus simbolis.
Žinoma, išskyrus tuos laikus, kai Lietuvoje šeimininkavę lenkai kartu atsinešdavo ir savo simboliką.
Pavyzdžiui, 1904 m. Vilniaus Katedros aikštėje atidengtą paminklą Rusijos carienei Jekaterinai II supo imperiniai ereliai.
Pirmojo pasaulinio karo metu paminklas buvo demontuotas ir išvežtas.
Vėliau savo erelius kabino vokiečiai, lenkai, daugumą jų galima pamatyti senosiose Vilniaus nuotraukose.
Kilnios pabaisos
Buvusio Labdarybės draugijos rūmų komplekso statiniai (Vilniaus g. 22) išsiskiria neįprastomis grifonų figūromis. Grifonai – fantastinės senovės būtybės, turinčios skirtingų gyvūnų bruožų.
Nors grifonai yra laikomi mitinėmis pabaisomis, viduramžių heraldikos kūrėjai jiems priskyrė ir kilnesnes savybes – jėgą, budrumą, ryžtą.
Grifonus galima išvysti Aušros vartų sienoje, taip pat ant Vilniaus mažojo teatro pastato (Gedimino pr. 22) fasado.
O Gedimino pr. 37 akį traukia kažkas panašaus į sparnuotąsias chimeras. Kaip ir grifonai, chimeros – hibridinės būtybės, jų neretai sutinkama Europos architektūros puošyboje.
