Geriausia architektūra Lietuvoje 2013-aisiais stebino skoniu

Šiemet geros architektūros gerbėjai išties turėjo kuo pasidžiaugti.

Kaune - Mokslo, studijų ir verslo centras "Santaka" bei „Senukų“ biurų pastatas, Kėdainiuose - nauja arena, Rietave rekonstruota senosios Oginskių dvarvietės karietinė, Vilniuje - Meno ir edukacijos centras „Rupert“ bei po rekonstrukcijos neatpažįstamai pasikeitęs buvęs Sereikiškių parkas, kuris nuo šiol vėl vadinamas Bernardinų sodu.

Statytojai įveikė iššūkius Liepą duris atvėręs Mokslo, studijų ir verslo centras "Santaka" Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkams atvers naujas galimybes, tačiau jį stačiusiems bendrovės "LitCon" specialistams teko susidurti su neįprastais iššūkiais. 13 tūkstančių kvadratinių metrų ploto komplekso statyba užtruko beveik dvejus metus, vien centro statyba kainavo 54 mln. litų. Pastatas sudarytas iš dviejų dalių ir sujungtas stiklo koridoriumi. Viena dalis skirta verslo centrui, kita - mokslo laboratorijai. Didžiausiu iššūkiu specialistams tapo pastato fasadai, kuriuose yra konstrukciškai sudėtingų elementų. Vienas jų - struktūrinis įstiklinimas iš didžiulių stiklo lakštų. Lakštai sumontuoti įstrižai su tiksliu 5 laipsnių pasvirimu.

Projektas išsiskiria aukštesniojoje pastato dalyje išsikišančia 20 metrų konsole. Statinio fasadui panaudotos surenkamos 12 kvadratinių metrų ploto grafinio betono plokštės.

Centro laboratorijose bus naudojama pati šiuolaikiškiausia įranga, kuriai teko pritaikyti ir specialias pastatą laikančias konstrukcijas. Suprojektuoti ir įrengti antivibraciniai pamatai patalpoms, kuriose veiks aplinkos vibracijoms itin jautri įranga.

Dėl brangios įrangos teko pasirūpinti specialia gaisro gesinimo vandens rūku sistema. Ji efektyviau aušina degantį paviršių, sugeria karštį, o į degimo zoną patenka mažiau deguonies.

Sistema naudojama laboratorijų korpuse ir kilus gaisrui apsaugotų brangią įrangą nuo užliejimo vandeniu.

Statytojams taip pat teks pasirūpinti vadinamuoju švariuoju kambariu - tai moksliniams tyrimams ar gamybai skirta patalpa, kurioje dirbtinai sumažintas ir kontroliuojamas dulkių, mikrobų, cheminių medžiagų garų, aerozolių dalelių kiekis.

Šioje patalpoje taip pat kontroliuojamas santykinis oro drėgnumas ir temperatūra.

Anksčiau tik arkliams ir karietoms pritaikytas pastatas tarsi sprogo iš vidaus: dabar čia įspūdingos erdvės užlietos natūralia šviesa, čia nuolatos sukasi meno žmonės, repetuoja moksleiviai, rengiami artistų pasirodymai. Visa tai įvyko prieš mėnesį, Rietave. Rekonstruota senosios Oginskių dvarvietės karietinė virto nauja miesto kultūros erdve.

Istoriniame pastate įrengtos net dvi amfiteatrinės salės – 320 vietų pagrindinė su profesionalia garso ir šviesos įranga aprūpinta scena, bei 100 vietų repeticijų salė, tinkanti ir kameriniams renginiams. Taip pat pastate įsikūrė Rietavo kultūros centro administracija, verslo skatinimo skyrius, turizmo informacijos centras.

Viso pastato plotas siekia 1800 kvadratinių metrų.

Karietinės atnaujinimo autoriams "Aketuri architektai" kūrybinei komandai - Mildai Rekevičienei, Aldai Tilvikaitei ir Lukui Rekevičiui puikiai pavyko sujungti šiuolaikiškas funkcijas ir istorinius elementus.

Pagrindinė pastato architektūros idėja – pademonstruoti pagarbą istoriniam tūriui, ir tuo pačiu nustebinti į vidų patekusį lankytoją netikėtai erdviomis patalpomis, natūralia šviesa, racionaliu išplanavimu. „Istoriniame pastate neišvengiamai teko įterpti modernių elementų – durų, langų, konstrukcijų, tačiau stengiamės, kad tai būtų aiškiai atskirta nuo autentiškų pastato mūrų, kad bet kuris čia užsukęs galėtų aiškiai pamatyti, kurios pastato dalys yra naujos, o kurios istorinės“, - sakė architektų trijulė.

Kultūrai pritaikyta karietinė įrengta pabrėžtinai kukliai: naudotos paprastos patvarios medžiagos – betonas, natūralus medis, fanera. Taip siekta pabrėžti, kad tikroji kultūros pastato vertė apibrėžiama ne medžiagų brangumu, o jo scenarijaus įvairumu, jo naudojimo gyvumu, jo renginių vertingumu.

Iki šiol bene labiausiai Rietavą garsino vos kilometro atstumu į šiaurės vakarus nuo miestelio, Sauslaukio kaime, veikiantis turgus, kuriame galima rasti visko: nuo adatos iki traktoriaus.

Kažin, ar didžiausią lauko prekybos vietą Vakarų Lietuvoje savo populiarumu nurungs neeilinis Lietuvoje statinys - naujas Rietavo kultūros centras išsidėstęs atnaujintoje Oginskių davaro karietinė, kuri, beje, yra registruota kultūros paveldo vertybė. Projektas įgyvendintas ES lėšomis, prisidedant Rietavo savivaldybei.

Netikėta, kad biurų pastatas – ne stiklinis. Iš išorės jis primena biblioteką ar knygų lentynas – tai atspindi įmonės tobulėjimo filosofiją, simbolizuoja intelektą.

Solidus septynių aukštų „H“ raidės formos biurų kompleksas iškilo šalia prekybos ir laisvalaikio centro „Mega“.

„Senukų“ atstovai jau buvo sukūrę pirminį „H“ raidos formos pastato eskizą, tad Gintautas Natkevičiaus komandai nereikėjo gaišti laiko kuriant bei siūlant įvairias biurų komplekso koncepcijų alternatyvas.

„H“ raidės pastato forma pasirinkta neatsitiktinai, siekta, kad darbo vietos būtų maksimaliai apšviestos natūralia dienos šviesa ir tuo pačiu neperkaistų dvi pietinės pastato dalys, suformuotos be langų.

Devyniems šimtams darbo vietų suprojektuotame ir iki 1100 žmonių talpinti galinčiame biure šiuo metu dar pluša darbininkai, vyksta vidaus įrengimo darbai. Dar šiais metais čia persikels dalis „Senukų“ darbuotojų.

Visas pastato plotas siekia beveik 17 tūkst. kv. metrų. Per tūkstantį darbo vietų talpinančio komplekso statyba kainavo apie 78 mln. litų, dar 10 mln. investuota į vidaus įrangą.

Pastate bus įrengti ne tik darbuotojų kabinetai, 200 žmonių talpinanti konferencijų salė, pasitarimų patalpos, bet ir maitinimo bei poilsio zonos. Patalpos suplanuotos taip, kad į kabinetus patektų kiek įmanoma daugiau dienos šviesos.

Kuriant interjerą siekta, kad jis neprimintų buitinės aplinkos, o sukurtų jaukią darbinę atmosferą, todėl pasirinkti nuosaikių spalvų deriniai.

„Šiais laikais tikrai ne dažnai už privačius pinigus statomi visuomeniniai objektai ir dar jie dovanojami miestui“, - lrytas.lt sakė vienas Kėdainių arenos kūrėjų architektas Donaldas Trainauskas. Jo atstovaujauma architektų kompanija „4plius“ - statinio projekto autoriai.

Dar dažais kvepiančios Kėdainių arenos bendras plotas siekia beveik 5,5 tūkst. kvadratinių metrų. Vienu metu joje varžybas gali stebėti apie 2,2 tūkst. žiūrovų, o koncertus - iki 3 tūkst. žmonių.

Pastato konstrukcijos lengvai transformuojasi į tris krepšinio aikštes treniruotėms, ją taip pat galima pritaikyti kitoms sporto šakoms.

Apie 20 milijonų litų sumą, reikalingą arenai statyti ir įrangai įsigyti, skyrė bendrovė „Lifosa“, kuri šį objektą per jo atidarymo iškilmes perdavė valdyti Kėdainių rajono savivaldybei.

„Tiesiog esame neatskiriama Kėdainių krašto dalis. Tikrai nesiekiame, kad arena taptų mūsų įmonės reklama, todėl šiam sporto ir pramogų kompleksui parinkome visiems aiškų pavadinimą — Kėdainių arena.

Ją pastatėme ir atiduodame tikriesiems šeimininkams — Kėdainių krašto bendruomenei“, — sakė bendrovės „Lifosa“ generalinis direktorius Jonas Dastikas.

Moderni metalo architektūra Greitkelio Vilnius – Kaunas – Klaipėda 52-ajame kilometre netikėtai išvydęs ir nufotografavęs fantastišką objektą – modernios metalo architektūros poilsio aikštelę architektas V.Adomavičius išsiuntė nuotraukas kolegoms, gal jie žino, kas suprojektavo šitokią – Lietuvos pakelėms neįprastą – automobilių stovėjimo ir poilsio aikštelę, į kurią negėda ir su „Ferrari“ užsukti.

Per porą dešimtmečių pagrindinė Lietuvos arterija puošėsi kiek kitokiu stiliumi: naujabajoriška pilis prie Didžiulio ežero, netoli Rykantų degė ir kilo iš pelenų karališka kibininė, greta Kauno marių dunksojo, bet irgi degė išlaki Bajorkiemio rąstuva.

Valstybinės įmonės „Automagistralė“ Techninių projektų rengimo skyriaus vadovas Sigitas Kankevičius jau girdėjo keistų naujos aikštelės vertinimų. Kelininkai jam pasakoję, kad žmonės ją vadina surūdijusio metalo krūva, o ne „normalia aikštele“.

„Na, ir ištikrųjų įdomiai ten viskas atrodo. Taip netikėtai. Mes juk įpratę, kad jei šviestuvai - tai tiesūs, gražūs, o čia – lenkti“, - savo nuomonę išsakė S.Kankevičius.

Jis patvirtino, kad Mijaugonių sankryžoje esanti poilsio aikštelė kol kas yra brangiausiai atsiėjusi tokios paskirties vieta greitkeliuose Vilnius – Kaunas – Klaipėda bei Vilnius – Ukmergė – Panevėžys. Jos kaina – per pusę milijono litų.

30 arų ploto aikštelę projektavo Vitalijaus Aleksandrovo įmonė „Urban Line“, o architektų bendruomenę sužavėjusio kūrinio autorė – Aistė Aleksandrovienė.

Meno ir edukacijos centras įsitaisė Neries vingyje A.Ambraso architektų biuro realizuotas Meno ir edukacijos centras „Rupert“ – tarsi pagarba nuostabiai Neries vingio aplinkai. „Gali būti, kad būtent šią vasarą Valakampiuose baigtas statyti menų inkubatorius taps gyvu egzemplioriumi ekokultūriniams pareiškimams ir vertinimams, - savo apžvalgoje rašo architektas Audrys Karalius. - Pirmiausia todėl, kad atsirado nuostabiame, pagoniškais vietovardžiais sustiprintame, Vilniaus landšafte. Antra, todėl, kad yra lengvai pasiekiamas ir apžiūrimas.

Trečia, todėl, kad neturi jokių gamtai agresyvios architektūros požymių. Ketvirta, todėl, kad neturi madingo dizaino skiriamųjų ženklų.

Penkta, todėl, kad naująjame Valakampių pastate įrengta ne uždara privati komercinė vietelė, o atvira kultūrinė įstaiga. Šis namas svarbus ir dar vienu aspektu. Ko gero pirmą kartą susiduriu su tikrai brandžia lietuviška architektūra, kurioje telpa ir subtili architektūrinė klausa, ir išmintinga, logiška, funkcionali erdvė, ir profesionalus, motyvuotas medžiagos valdymas. Meistrystė, santūrumas ir aiški archikultūrinė spinduliuotė – be galo retas derinys šiuolaikinėje lietuviškoje architektūroje.“

Buvęs Sereikiškių parkas, kuris nuo šiol vėl vadinamas Bernardinų sodu, po rekonstrukcijos pasikeitė neatpažįstamai. Nuo praėjusio sekmadienio vilniečiai ir sostinės svečiai jau gali grožėtis įspūdingais fontanais, gėlynais, sutvarkyta Vilnios pakrante. Tikimės, kad šis Vilniaus sodas modernumu ir grožiu galės lygiuotis į gražiausius Europos parkus. Dovanojame sodui ąžuolą – kaip ilgaamžiškumo simbolį“, – kalbėjo rekonstrukcijos darbus atlikusios bendrovės „LitCon“ generalinis direktorius Linas Piliponis.

„Tarsi Niujorko centrinis parkas“, – įžengę į Bernardinų sodą aikčiojo jo lankytojai.

Atidarymo dieną pasižiūrėti jo suplūdo tūkstančiai vilniečių. Jie išvydo pagal muziką šokantį fontaną, maždaug hektarą užimančius gėlynus.

Parke galima pažaisti didžiuliais šachmatais ar tiesiog pasėdėti prie Vilnios.

Čia sumontuotos šiuolaikiškos ir saugios žaidimų aikštelės vaikams. Jose – įvairios sūpynės ir laipynės. Žaidimų aikštelėje patiesta speciali minkšta danga, kad netyčia parkritę vaikai nesusižeistų.

Šioje teritorijoje teko paplušėti archeologams, aptikusiems dalį XVI–XVII a. gatvės, gyvenamojo namo pamatus, dalį gynybinės sienos ir kitų radinių. Anksčiau manyta, kad toje vietoje žmonės negyveno.

„Šio parko centre buvo rastas iki tol nežinomas senojo miesto kvartalas, kuris kadaise buvo sugriautas.

Be to, darbus stabdė užsitęsusi žiema. Didžiuojamės, kad galėjome prisidėti prie šio reikšmingo Vilniaus miestui ir jo gyventojams projekto įgyvendinimo, – sakė „LitCon“ vadovas L.Piliponis. – Sodas tapo gražus ir jaukus. Dabar jame galima smagiai leisti laiką, pasivaikščioti su visa šeima.

Tikimės, kad šis sodas savo modernumu ir grožiu galės lygiuotis į gražiausius Europos parkus. Tikimės, kad rezultatas pateisins jūsų lūkesčius.“