Nors ir niekuomet nedirbęs vairuotoju, bet kaip kitados išsilaikęs ir dar tebedisponuojantis profesionalo teisėmis, trivialiai pamėginsiu aprėpt tokį dalyką, kaip vairuotojų kultūra arba jau labiau „subkultūra“ Vilniaus mieste, nes pastaruoju metu mane tie žvarbūs likimo vėjai iš Palangos ir atpūtė į tas sostinės gatves.
Ir man, ne kaip tam tikrajam Vilniaus čiabuviui, esti dižiausias slėpinys, kodėl „kelių kiaulės“, kurios sau linkusios užsiropšti ant bet kurios „gatvės altoriaus“, taip linkę garbinti ir praleidinėti, ir tuo pačiu skatinti dar didesnį chaosą mieste, kaip ir tie tvarkingieji vairo broliai?
Be to, šioje vietoje patikslindamas aš dar akcentuosiu, jog karste aš mačiau tokius Vilniaus sėkmės džentelmenus, kurie siekia būti lygesni už lygius ir sąmoningai gretima juosta apvažiuoja bendrą automobilių srautą. Ir kai jiems kelio juosta jau tiesiog baiginėjasi, arba draudžia jiems važiuoti toliau, tai pastarieji tiesiog įsijungia sau posūkio signalą ir, tikėtina, manydami, jog tai prilygsta specialiųjų tarnybų garso bei šviesos signalams – įžūliai rikiuojasi prie kitų automobilių.
Ir taip jie ne tiktai masiškai formuoja avarines situacijas, bet dar ir tas pačias transporto spūstis, kurios priverčia tvarkingai važiuojančius vairuotojus ir ilgai laukiančius savos eilės pravažiuoti, dar ilgiau palaukti.
Nors gal čia kaltas ir kai kurių vairuotojų toks mąstymo kalambūras, pereinantis į poliarizaciją, kai vieniems patinka jaustis ponais ir nelaukti bendrame sraute, o jau antriems besąlygiškai praleidinėti ir jaustis tarsi tų ponų dvaro „kumečiais vyžuotais“.
Bet tai tik viena medalio pusė, o kur dar kita? Tie parkavimosi ypatumai Vilniaus Senamiesčio rajone, kur, anot kai kurių ypatų, irgi įsivyravo savotiški džiunglių įstatymai? Mat kai pereitą kartą aš parsigavau namo, kurie esti praktiškai ant Sodų ir Pylimo gatvės sankirtos, tai galvoje ėmė suktis tik vienos žinomos dainos priedainis, ar čia juoktis, ar čia verkti?
Nes įvažiavimas į namo kiemą, kur gyvenu aš ir kiti vietiniai gyventojai bei esti įsikūrusių ir keletas privačių bendrovių, buvo užstatytas su kažkokiu tai ne pirmos jaunystės mikroautobusu. Ir ne tiktai, jog įvažiavimas į kiemą buvo užgriozdintas, bet dar ir paraleliai besidriekiantis šaligatvis buvo užblokuotas.
Ir tai nutiko ne kažkokiame tai Dievo ir žmonių primirštame užkampyje, bet vienoje iš gyvybingiausių Vilniaus Senamiesčio gatvių.
To pasėkoje nei mamos su vežimėliais niekaip negalėjo prasibrauti tuo šaligatviu, o apie neįgaliuosius su jų mobiliu transportu tai jau net neužsimenu visai. Tad kokia duotojoje situacijoje man alternatyva buvo palikusi?
Pačiam sudarant avarinę situaciją tiesiog stovėti ir laukti? Ar spėlioti sau automobilyje gėlės žiedlapius skabant – ateis, ne ateis? Mat vairuotojas taip nudrėbęs tą savo transporto priemonę net nesiteikė palikti ir savojo telefono numerio kažkur tai ten už lango.
Tad aš, smalsios minties vedinas dar ir užėjau į šalia „besibazuojančią“ parduotuvę pasiteirauti, ar tas griozdas, kuris blokuoja šaligatvį ir kiemą, kažką bendro turi ir su ja? Bet ir ten aš sužinojau, jog ir tos parduotuvės savininką jo parduotuvės blokada „biesina“, nes kažkas tai, anot jo, taip tą mikroautobusą atvairavo ir apytikriai prieš 20 minučių atsainiai palikęs nupėdino savais keliais.
Tad kadangi visos civilizuotos alternatyvos jau buvo išsemtos išspręsti šią situaciją geranoriškumo dvasioje, tai telefonu aš susisiekiau ir su policijos pareigūnais, kurie bemat nustatė tą „transporto priemonės statymo minties galiūną“ ir iš pastarojo pareikalavo, jog jis nedelsiant patrauktų tą dirbtinę kliūtį.
Reziume, atlingavo toks kažkoks tai dėčkus ir dar su savo palaikymo „šobla“ bravūriškai, net nemirksėdamas išpoškino, jog jo transporto priemonė, nors ir blokuoja judrioje gatvėje šaligatvį bei įvažiavimą į gyvybingą kiemą, bet tai daro su įjungtu automobilio avariniu signalu. Ir čia pat, tarsi siekdamas momentinės indulgencijos, dar ir pasiūlė tą, vos ne su juo pačiu vienmetį, mikroautobusą nuvairuoti kažkur tai kitur.
O pabaigai dar lyg tarp kitko paminėjo, jog jis ir baudai nesibodėdamas tų piniginių atseikės. Tad gal, sakau, tas kalimas prie viešos gėdos sienos ir esti toji išties veiksminga poveikio priemonė, tokiems veikėjams pažaboti?
Ši istorija dalyvauja konkurse „Kelių patruliai: viskas užfiksuota“.
Kviečiame ir jus prisidėti prie saugesnio vairavimo keliuose skatinimo! Raginame nepamiršti ne tik savo, bet ir kitų saugumo! Dalinantis asmeninėmis patirtimis galime pasimokyti ne tik iš savų, bet ir iš svetimų klaidų bei jų nekartoti!
Dalinkitės savo turimais įrašais, kuriuose pavyko užfiksuoti Kelių eismo taisykles pažeidusius ar nemandagiai besielgiančius vairuotojus. Būtinai aprašykite situaciją, nepamirškite nurodyti, kur ir kada buvo užfiksuotas pažeidimas.
Jei eismo įvykio užfiksuoti negalėjote, taip pat lauksime jūsų aprašytų asmeninių istorijų – išgyventų ar pamatytų laimingų, skausmingų, liūdnų, pamokančių patirčių keliuose! Net trijų didžiausio skaitytojų dėmesio sulaukusių istorijų autorių laukia puikūs konkurso prizai – net 3 nauji diskretiški vaizdo registratoriai „Mio MiVue J30“.
Užfiksuotus kelių eismo dalyvių pažeidimus ir istorijas siųskite „Lrytas.lt“ redakcijai el. paštu Bendraukime@lrytas.lt tema – „Kelių patruliai: viskas užfiksuota“.
Vaizdo registratoriai „Mio MiVue J30“ pasižymi savais išskirtinumais. Minimalistinis dizainas bei forma neblaško vairuotojo, kadangi pasislepia už galinio vaizdo veidrodėlio. Aukšta įrenginio raiška (2.5K 1440P) užtikrina puikią vaizdo kokybę.
Paprastumą vaizdo įrašų parsisiuntime bei prietaiso atnaujinime (kai jis neapsunkinamas laidų prijungimu) suteikia integruota WiFi funkcija. O jūsų saugumui registratorius automatiškai įsijungia užvedus variklį bei užfiksuoja viską, kas benutiktų kelyje.
Vietoje tradicines baterijos šis vaizdo registratorius turi integruotą superkondensatorių, kuris užtikriną stabilų įrenginio veikimą esant ekstremalioms temperatūroms ir garantuoja ilgesnį tarnavimo laiką. Daugiau informacijos apie prizus galite rasti čia: https://www.mio.com/en_eu/mivue-j30-eu
