Tokio drastiško „auklėjimo“ neteko matyti: „Apie panašius „šposus“ niekas net galvoti nedrįsdavo“

Dabar yra visko pirkti, o tada, jei nušvilpdavo veidrodėlį, kalpokus nuo ratų ar „gražų raguotajį“ nuo 21-mos „Volgos“ kapoto, atsirasdavo daug rūpesčių juos nusipirkti. Jei automobilio savininko šeimą aplankydavo rimtesni ilgapirščiai, „nuimdavo“ ratus, tai žmogaus skausmas, širdgėla ir išlaidos pranokdavo net mylimos uošvienės laidotuves, nors dar reikėdavo pagalvoti, kas blogiau.

Pamenu, mano kaimynas turėjo „Moskvičių“. Laibai jį mylėjo, labiau nei savo šeimą, nes gatvėje prie jo praleisdavo daugiau laiko nei kambaryje su šeima. Valė, blizgino, remontavo, o naktimis visi šeimos nariai paeiliui, įskaitant ir uošvienę, saugojo.

Dar dabar pamenu tą atvejį. Pirmiausia, anksti ryte, pasigirdo laukinis šauksmas, barniai, prakeiksmai, siuntimai ant trijų raidžių ir visas kitas gatvės folkloras.

Išbėgęs į gatvę pamačiau vaizdelį, kuris įstrigo visam gyvenimui. Gražus, blizgantis „Moskvičius“ išdidžiai blizgėjo, liaudiškai pasakius, „ant kaladžių“. Vietoje ratų buvo pakištos paprastos plytos.

Kažkuris iš šeimos sargų pramiegojo. Jaučiu, kad uošvienė, nes neužilgo buvo jos laidotuvės. O per gedulingus pietus, kurie tais laikais būdavo rengiami namuose, pirmą kartą gyvenime gavau lėkštę šermeninės ir kvortą naminės (gaivos, iš kibiro).

Nepamenu, kuo viskas baigėsi, bet graži mašina dar ilgai stovėjo ant kaladžių, nes tais laikais padangų taip lengvai, kaip dabar, neįmanoma buvo nusipirkti. Reikėjo turėti gerą „blatą“ prekybos bazėse, negausiose automobilių dalių parduotuvėse, remonto dirbtuvėse, ar eiti pas turgaus spekuliantus ir galimai nusipirkti savo mašinos ratus.

Tą seną istoriją prisiminiau išėjęs savaitgalį pasivaikščioti po vieną nedidelį, ramų Vokietijos miestelį. Sutiksite, kad, ypač vairuotojams, reikia daug vaikščioti.

Kita vertus, ko ten žiūrėti visą savaitgalį į kolegos priekabos užpakalį. Pasivaikštai – kūnui sveikiau, sielai ramiau, šį bei tą pamatai ir randi, kur pasportuoti, pasimankštinti.

Truputį pasimankštinęs ant treniruoklių nuėjau į miestelį ir gatvėje apžiūrėjau „kietą“ nešiojamą radarą. Sutiksite, gražus, vertas dėmesio „pinigų rinkimo lagaminas“ – net durelės pinigam sudėti yra.

„Nušovė“, sustojai, idėjai ir toliau važiuoji. Svarbiausia, tas juodas lagaminas vietos užima ne daug, jo su koja nenuspirsi ir, manau, pinigėlių prirenka miestelio biudžetui.

Pas mus tokių dar nemačiau, bet derėtų į kiekvieną kaimą po tokį pastatyti, o surinktus pinigėlius palikti to kaimo keliukams remontuoti. Svarbiausia parinkti pelningą greičio ribojimą, kaip viename Vokietijos miestelyje – 30km/h.

Nusprendžiau truputį pasivaikščioti pirmyn atgal ir pažiūrėti, kaip jis veikia, bet vokiečiai tą dieną lyg užkerėti važinėjo tvarkingai. Pagaliau sulaukiau! Štai, atlekia raudona graži mašina ir nemato didelio lagamino! Bus pinigėlio vienai duobei užlyginti. Deja, neišdegė. Ar radaro akumuliatorius buvo nusėdęs, ar vairuotojas spėjo pristabdyti, bet radaras neblykstelėjo. Gal ir gerai, o tai ir aš būčiau pakliuvęs į nuotrauką. Aiškinkis po to, kuris viršijo greitį – aš ar graži mašina. Juo labiau, kad man žmona tokių baudų neapmoka.

Tačiau čia nieko naujo, viskas įprasta, kasdieniška – radarai, greičiai, bet vaizdelis „Volkswagen“ automobilių pardavimo aikštelėje priminė įvykį, apie kurį rašiau teksto pradžioje.

Sutiksite, vokietis, parduotuvės darbuotojas jei ir nuims mašinai ratus, tai pastatys saugumo standartus atitinkančias atramas. Jei mašina stovės neleistinoje vietoje, atitinkama tarnyba už stiklo valytuvo užkiš baudos kvitą, iškvies evakuatorių, blogiausiu atveju uždės ant ratų „geležinius batus“, o čia...!?

Suprantu, gal „Opel“ „Vokswagen“ pardavimų aikštelėje jaučiasi nejaukiai, ne savo vietoje, bet tokių drastiškų „auklėjimo“ priemonių, bent jau Vokietijoje, neteko matyti.

Dar visai neseniai Vokietija garsėjo kaip viena saugiausių šalių ir apie tokius „šposus“ niekas net galvoti nedrįsdavo. Mes, vairuotojai, vasarą drąsiai miegodavome atvirais langais, neužrakintomis durimis, deja, laikai pasikeitė.

Dabar net einant iki šalia esančio krūmelio tenka kabiną užrakinti, o naktį miegant be standartinio užrakto naudoti dar ir papildomus. Taip, ponai ir ponios, su giliu liūdesiu tenka konstatuoti, kad Vokietija, Europa ne be ta, kokia buvo anksčiau.

Žiūrinti į taip negražiai pastatytą ant trinkelių „opeliuką“ nekyla abejonių, kad čia ne vokiečio rankų darbas, o kokių tai pasiklydusių Europoje turistų, kurių dabar pilna net nuošaliau esančiuose miesteliuose. Aišku, galima išdidžiai pasakyti – kiekvienas kilbukas turi turėti savo kabliuką, o kiekviena mašina – savo stovėjimo vietą, bet, gerbiamieji, čia gal jau per žiaurus patarlės realizavimas.