Vieni stebino ir džiugino, kiti nuvylė. Iki trečių per žmonių minias net nepavyko prasibrauti.
Tačiau stebėdama šviesose paskendusius kūrinius pastebėjau liūdną dalyką. Tai, kad žmonės stebėjo šviesų festivalį įsistebeiliję į telefono ekranus. Gal tik maži vaikai vežimukuose gyvai matė, jei tik kažką matė per žmonių minias.
Bet jų tėvai, jų paaugę vaikai ar apskritai dauguma suaugusiųjų bandė filmuoti, fotografuoti, gal ir kokias live transliacijas darė. Bet kad per telefoną nesimato tų šviesų, visas efektas dingsta!
Suprantu, kad norisi turėti prisiminimą apie įspūdį. Bet, mano nuomone, reikia gyventi čia ir dabar, mėgautis dabarties grožiu ir akimirka. O ne dukart stebėti tą patį reginį per ekraną: vienąkart jį bandant įamžinti, kitąkart bandant pamatyti ekrane tai, ko nesugebėjai išjausti gyvai.
Panaši situacija būna ir lankantis koncertuose. Žmonės reginiais gėrisi per mažą ekraną. Lyg jau būtų atpratę pasaulį matyti atmerktomis akimis. Rankomis ploti, o ne mygtukus spaudyti. Tai išties labai liūdinantis reiškinys.
