Ši žinia mane sukrėtė dar labiau, nei savaitgalį matyti vaizdai. Nežinau, kas iš tiesų nutiko šiam vyrui, kaip ir kodėl jis nuskendo, galiu pareikšti tik užuojautą jo šeimai.
Bet savaitgalį Trakuose buvau pati. Nuo pamatytų vaizdų man šiaušėsi plaukai. Per plauką nuo panašios tragedijos, atrodo, buvo dešimtys žmonių. Ant ledo per vieną valandą suskaičiavau kelias dešimtis drąsuolių, kuriems atsarga tikrai nebuvo pirmoje vietoje.
Vien važiuojant į Trakus ant Galvės ežero ledo mačiau sėdintį pulką žvejų. Tiksliai nepasakysiu, bet tikrai kelios dešimtys. O kai apsilankėm Galvės ežero Trakų pilies saloje, vaizdai dar labiau kėlė šiurpą.
Net baisu pasidarė, kaip žmonės taip drąsiai žygiuoja tirpstančiu ledu. Ir po vieną, ir būriais. Atrodė, kad ant ledo daugiau jų nei saloje.
Jaunuolių pulkelio pasivaikščiojimą ant ledo net nufotografavau nebeištvėrusi. Ėjo sau drąsiai, peizažu besigrožėdami, lyg Palangoj vidurvasarį Basanavičiaus gatve.
Šiek tiek paėjus – dar vienas drąsuolis. Ant ledo atsistojęs kad pozuoja, kitas jį kad fotografuoja geresnio kampo kadrui ieškodamas.
Tolėliau dar ir tėvas su sūnum ledą spardo, bando turbūt patikrinti, kokio tvirtumo...
O ledas palei pakrantes jau beveik visur sueižėjęs, net traška, vietomis, kur nėra šešėlio, ir visai ištirpęs. Juk jau kovo pabaiga, mielieji, savaitgalį iki 13 laipsnių šilumos buvo!
Taip ir norėjosi sušukti: „Ar jūs galvojat, ką darot?“ Ar priblokšta dėl tokio žmonių neatsakingumo. Taigi kasmet įvyksta baisių nelaimių. Štai ir šią savaitę nutiko tuose pačiuose Trakuose. Nejau žmonių tai negąsdina?
