Tautodailininkai ir edukatoriai įsikūrė autentiškoje aplinkoje – XVI amžiuje įkurto kaimo kiemuose ir gryčiose.
Iš Kėdainių atvykusi Birutė Šinkūnienė mokė, kaip iš vytelių nusipinti pintinę ar suvenyrų. Pynėjos patirtis – net keturi dešimtmečiai, tad lankytojams ji galėjo papasakoti ir menkiausius amato niuansus. Tautodailininkės rankose gimsta įvairiausi pinti dirbiniai: nuo mažiausių iki didžiausių. Darbai retai kartojasi, nes pynėja sugalvoja vis kažką naujo.
Radviliškietė tautodailininkė Regina Martyšienė lėlę sukuria be adatos – senojoje gryčioje ji įkūrė lėlių iš skiaučių rišimo dirbtubėles.
„Žmonės nori prisiminti, kokias lėles močiutės gamindavo, – sakė tautodailininkė. – Be galo smagu, kad yra tiek daug vaikų, kurie susidomėjo ir nori savo pačių rankomis pasigaminti lėlytes.“
R. Martyšienė lankytojus ragino išbandyti ir vieną iš seniausių baltų amatų – vyti virves.
Tautodailininkė Kristina Mikalčiūtė šiaudinius paukštelius kūrė iš pačios Radviliškio rajone užsiaugintų rugių. Šiaudinis paukštelis per Velykas neš margutį, o per Kalėdas siūbuosis ant eglutės.
„Tradicijos nyksta, norisi jas puoselėti. O čia labai gera aura“, – sakė K. Mikalčiūtė, besidominti daugybe senųjų amatų ir tvirtai jaučianti savo šaknis.
Tautodailininkas Jonas Dzvėga iš liepos skaptavo angelą. Medžio drožėjas su lankytojais noriai dalijosi įrankiais: kiekvienas galėjo pajausti, kiek darbo reikia įdėti, kad klausytų kaltukas ir plaktukas.
Iš Panevėžio rajono atvykęs puodžius Romas Galiauskas akimirksniu įtraukė į magišką molio pasaulį: lankytojus kvietė sėsti prie žiedimo staklių ir nusižiesti puodą, puodelį ar vazelę. Nužiestas kūrinys vėliau išdegamas ir laukia Kleboniškių kaime, kol autorius jį parsigabens namo.
Jauniausias renginio amatininkas Kornelijus Norvaiša vėrė šiaudinius sodus. „Sodas – kaip dabartinės sapnų gaudynės, – sakė radviliškietis. – O šiaudas – universalus, reikia tik fantazijos turėti.“
Muziejininkas Laurynas Giedrimas pasakojo apie žoleles, jų vaistines savybes ir vaišino arbata. Visi vaistiniai, prieskoniniai augalai auga Kleboniškių kaime – kaupiama jų kolekcija.
„Tai – mūsų moderniosios farmacijos ištakos, – apie vaistinius augalus sakė L. Giedrimas. – Senovės žmonės nepažindavo veikliųjų medžiagų, tikėjo, kad augalai turi stebuklingų galių. Šalia žolelių buvo įvairūs užkalbėjimai, burtai.“ Tikėta, kad per vasaros saulėgrįžą augalai įgyja daugiausiai magiškų galių.
Skalbimo, džiovinimo, lyginimo procesą ir senuosius įrankius demonstravo Kleboniškių kaimo buities skyriaus vedėja Genovaitė Prascevičienė, o muziejininkė Dalia Valiukienė pasakojo apie linus. Lankytojai galėjo darbuotis brauktuve, plūktuve, mintuvais, šepečiais, o galiausiai sėsti prie verpimo ratelio.
Kaimo pievoje darbavosi šienpjoviai ir grėbėjos, folkloro ansamblis „Ulyčia“ – prisiminti šienapjūtės papročiai ir tradicijos, skambėjo dalgiai ir dainos. Nepamiršta ir vaišių tradicija – dalyvius muziejininkai vaišino ant laužo virtais itin gardžiais barščiais.
Senųjų amatų ir edukacijų dienos tęsis visą vasarą. Susitikimai su amatininkais ir edukatoriais vyks liepos 9 ir 17, rugpjūčio 6 ir 21 bei rugsėjo 3 dienomis.
Renginys „Senųjų amatų ir edukacijų diena Kleboniškių kaimo buities muziejuje“ yra projekto „Kasdieniniai ir šventiniai darbai bei amatai Kleboniškių kaimo buities muziejuje“ dalis.
Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio inf.
