Ir štai likimas pakišo progą išvažiuoti kelioms dienoms į Vokietiją. Kai apie tai sužinojo draugai ir giminaičiai, tuoj pat pasipylė kalbos apie kainų skirtumus. Teko išgirsti daugybę legendų iš serijos „pamatysi, kaip ten viskas pigu“.
Neatrodė pigu
Nelabai tomis kalbomis tikėjau. Esu girdėjusi ir kitokią nuomonę – gera tik ten, kur mūsų nėra. Todėl, klausydama tų kalbų, tik krizenau į kumštį. Skundai lietuviškomis kainomis, lyginimas jų su užsienietiškomis, purkštavimai apie prekybininkų godumą ir lupikavimą tapo mums įprasti. Antroji religija, tokia pat rimta kaip krepšinis.
Prieš kelionę prisiekiau, kad specialiai neieškosiu pigesnio sūrio ar šampūno, kad paskui grįžusi giedočiau tą pačią giesmę kaip kiti. Nepasiduosiu masinei isterijai. Juo labiau kad vykstu darbo reikalais, nebus laiko vaikščioti po prekybos centrus ir priekabiai apžiūrinėti lentynas.
Už keturias naktis ir pusryčius keturių žvaigždučių viešbutyje dviese sumokėjome virš penkių šimtų eurų. Man tai nepasirodė labai pigu.
Nuo ryto iki vakaro dirbome, ištrūkdami vos valandėlei, išgerti kavos. Už puodelį juodos kavos ir porciją itališkų ledų suplojusi 7 eurus vogčiomis tryniau rankas.
„Na, ir kur tos mikroskopinės kainos? - galvojau. – Panašiai sumokėčiau ir Lietuvoje.“
Tikrai neturėjau laiko lakstyti po prekybos centrus ir raustis po lentynas, tikrindama, kiek kas kainuoja. Neturėjau laiko aikčioti ir baisėtis. Tačiau, kad ir kaip aš bandžiau apsimesti nepastebinti akivaizdžių dalykų, jie badyte badė akis. Kaip smarkiai, pasirodo, aš klydau!
Porcija – milžiniška
Na, kaip jau čia nepastebėsi vitrinoje kabančios stilingos vasarinės suknelės, kuri Vokietijoje kainuoja 15 eurų, ir mintyse nepakalkuliuosi, kad už panašią Lietuvoje suplotum dvigubai ar net trigubai daugiau?
Kaip tik ruošiausi važiuoti į draugės jubiliejų, ilgai ieškojau, kuo pasipuošti, kad būtų gražu, o kaina įkandama. Todėl tikrai žinau, kiek mūsų gimtojoje šalelėje kainuoja drabužiai. Ir kaip sunku surasti tokį, kurį galėtum dėvėti ne vieną kartą, o po jo pirkimo biudžete kelis mėnesius nežiojėtų skylė.
Kaip nepastebėti stilingos tunikos? Tokios, už kurią Lietuvoje sumokėjau 25 eurus su nuolaida, o Vokietijoje pamačiau lygiai tokią pat, be akcijų kainuojančią 22,4 euro.
Vakare eidama per miestelį vis pamatydavau kavinių ir restoranėlių kainas. Spagečiai – 7,9 euro, guliašas - 9,5 euro, kiaulienos kepsnys su bulvėmis – 9,9 euro.
Turėjau pripažinti, kad kainos beveik tokios pat ar vos didesnės nei Lietuvoje. Jei sugalvočiau vakare išeiti pasižmonėti, už sočią vakarienę malonioje aplinkoje tektų pakloti panašią sumą.
Guodžiausi nors tuo, kad už tokius pinigus porcijos turėtų būti mikroskopinio dydžio, kad Lietuvoje už tokią kainą tikriausiai gautum gerokai daugiau... Guodžiausi tuo, kol nenuėjome pavakarieniauti. Užsisakiusi kiaulienos kepsnį ir pamačiusi savo lėkštėje mėsos šmotą, kurio neuždengčiau abiem rankomis, kalną bulvių ir salotas atskiroje lėkštėje, tik prikandau lūpą.
Nesunku paskaičiuoti
Kad ir kaip aš to nenorėjau, teko pripažinti – Lietuvoje kainos tikrai peržengia sveiko proto ribas. Ypač turint omenyje atlyginimų skirtumus ir gyventojų perkamąją galią. Vidutinis atlyginimas Vokietijoje – pustrečio tūkstančio eurų. O Lietuvoje vos septyni šimtai.
Nesunku paskaičiuoti, kiek už savo uždirbamus pinigus gali sau leisti vokiečiai ir kiek sau galime leisti mes.
Važiavau nusiteikusi skeptiškai, grįžau apimta lengvos depresijos. Negaliu nustoti lyginti gyvenimo kokybės, kokią gali nusipirkti už savo sąžiningai uždirbtus pinigus Vokietijoje ir tų trupinių, kuriuos sau galime leisti Lietuvoje.
Naiviai galvojau, kad gyvenu visai neblogai, pasirodo...
Gal ir gerai, kad neturėjau progos užeiti į prekybos centrą ir palyginti, kiek Vokietijoje kainuoja sūris, dešra, sviestas, šampūnas ir skalbimo milteliai.
Jei viskas taip, kaip sakė mano pažįstami, neapsiribočiau prislėgta nuotaika. Tikrai kiltų noras sukelti revoliuciją.
