Pas mus savanoriai yra ne tik senjorai, bet ir jaunimas. Visų jų tikslai vienodi: mylėti žmogų. Vadovaujamės mąstytojo Senekos žodžiais: „Žmogus, kuris nemyli kito žmogaus, nėra vertas žmogaus vardo“.
Draugijos slaugytojos globoja vienišus senelius, žmones, turinčius negalią, jiems teikiama medicininė ir socialinė pagalba.
Trečiadieniais pas mus renkasi senjorai, o taip pat ir negalią turintys žmonės. Į šiuos užsiėmimus kviečiame specialistus, kurie atsako į senjorų ir neįgaliųjų klausimus.
Vasarą organizuojame stovyklas. Stovyklose pabuvoja net trys kartos – seneliai, tėvai ir vaikai. Vaikai išmoksta atpažinti vaistažoles, vyksta sportinės varžybos, net dailės studija buvo įkurta.
Paveikslai, tapyti stovyklautojų, ir dabar puošia mūsų patalpas. Lietuvos 100-ųjų metinių garbei paruošėme didelį plakatą iš darbščių lietuviškų rankų. Tikrai įspūdingai atrodo.
Organizuojame ekskursijas. Man atmintyje liko prisiminimas. Mūsų Danutė neturi vienos kojos, tačiau ji įsiprašė į ekskursiją, kad vairuotojas paimtų su neįgaliojo vežimėliu. Kai nuvykome, visi išsivaikščiojo, o Danutė pavėsyje liko sėdėti kalno papėdėje savo vežimėlyje.
Visų ekskursijų neminėsiu, bet norisi papasakoti apie išvyką į Klaipėdos vienuolyno koplyčią. Kol ten nuvykome, išmokome giesmių. Klebonas Benediktas pagyrė, tad tą giesmę mes ir bažnyčioje sugiedojome.
Mes švenčiame valstybines, katalikiškas šventes, o ką bekalbėti apie gimtadienius. Ne tik savo bėdas išsipasakojame, bet dažnai ir dainas traukiame. Nepamirštame nė vieno žmogaus, kuris kreipiasi patarimo ir pagalbos. Mūsų visų darbų varomoji jėga yra mūsų sekretorė Dalytė. Ačiū jai.
Savanorė Valerija.
