Išpjautus medžius jaunimas pagerbė ypatingu gestu

Pasiklausę vietinių rekomendacijų, užsukome į Kernavės muziejų. Išties, tai vienas įdomiausių, protėvių amatus pateikiančių mano matytų muziejų. Apėmė taip vadinama nostalgija (kurios lyg ir jausti neturėčiau, nes protėvių laikais negyvenau). Apėmė kurti skatinantis jausmas, suvokimas, kad beveik viską, ko žmogui iš tiesų reikia ir pakanka, jis gali pats pasiimti ir pasigaminti iš gamtos – iš dilgėlių, linų – rūbus; nutašyto medžio – namus, indus; kaulo – įrankius maisto gavybai; beržo tošies – meninio patoso išraišką; žemės – gyvybės palaikymą ir įprasminimą. 

Klausant A. Smilgevičiūtės ir SKYLĖS kūrinio „Žalia daina“ dar labiau sustiprėjo jausmas, kad Žmogų ir Gamtą sieja labai stipri bambagyslė. Skambat dainos žodžiams „Nekirs medžio, broli!” judėjome į priekį.

Šį kartą vykome į tolimesnius – Žemaitijos kraštus. Dėkui Gintarui, Mantui, Gabrielei ir kitiems už visokeriopą pagalbą bei palaikymą. Sustojome priešais vadintą Varnių „Medininkų alėją“, šią vietą vadinu būtuoju laiku, nes medžiai, medeliai šioje alėjoje išpjauti, likęs tik takas ir dideliame plote pasiskirsčiusių medžio dalių – kelmų liekanos. 

Apvaikščioję radome tik kelis išpuvusius kelmus, visi kiti 64 medžių kelmai atrodė sveiki, jie sulaukė deramo pagerbimo ir palydėjimo į nebūtį. Liūdna, kad antkapiai ir gėlės šioje situacijoje yra viskas (iš mūsų pusės), ką galėjome padaryti, ir tuo pačiu niekas (iš jau negyvo medžio pusės), nes medžio jau nebesugrąžinsi. 

Vietinių nuomonės kertamų medžių klausimu, kaip visada, skirtingos – vieniems gaila, bet tikisi kad renovacija pagerins alėjos būklę; kiti mano, kad negražiai neteisingai elgiamasi su gyvais medžiais; dar kiti nuomonės šiuo klausimu neturi. 

Pasikliaudami savu tiesos pojūčiu, kitaip – intuicija, išjudėjome link Tauragės. Renovuojami keliai prailgino kelionės trukmę, bet laukiant „žalios“ prie vienos juostos kelio, spėjome pasigaminti sumuštinių ir galiausiai pavalgyti. 

Sutaupytą laiką išleidome netyčia užmatę pakelėje užrašą „Sietuvos kūlgrinda“, ir, norėdami išsiaiškinti, kas tai, nusukome į žvyruotą šalutinį kelią. 

Kūlgrinda – slaptas kelias, grįstas akmenimis per pelkę, seniai seniai padėjęs kovoti su priešais bei prisidėjęs prie mūsų tautos išlikimo. Šis archeologinis paminklas liudija gamtos, augalijos (miškų) ir žmogaus konstruktyvią bendrystę. Geriausias dalykas šiame netikėtame nukrypime buvo ne kiek kūlgrinda, bet pakelėje užmatytas sodrus ąžuolas, savo kamiene glaudžiantis nedidukę, akį traukiančią įrėmintą skulptūrėlę, koplytėlę. 

Tikėtina, šis liaudiškai vadinamas „smūtkelis“, vietinių įkeltas simbolinis gyvybės bei mirties paminklas, tikėtina – medžio garbinimo simbolis, užlaikė mus kurį laiką. Iš tiesų, nesinorėjo judėti iš šios vietos, joje jautėsi (kaip pasakytų Vincent'as van Gogh'as), kad kiekviena gyvenimo smulkmena nėra per menka ar per kukli. Nesinorėjo vykti ten, kur toks gyvenimo pajautimo modelis pradėjęs irti, ir gerokai sunykęs, nesinorėjo išeiti iš patogios situacijos ir savu noru eiti į tai, kas sukels nepatogumų ar net skausmą. 

Tauragėje, Senvagės gatvėje, senolių nebelikę. Iš didesnės dalies sveikai atrodančių kelmų matyti, kad vieno žmogaus apjuosti vienam medžiui nepakaktų. Nejučiomis (kodėl?) pagalvojau apie Hitler‘io vykdytą idėją apvalyti visuomenę nuo silpnesnių, kitokių ir ligotų žmonių (jis sugebėjo įtikinti tūkstančius, kad tai daroma su geromis intencijomis). 

Šioje gatvėje aplankėme ir pastatėme 34 antkapius medžiams, čia užsibuvome ilgiau. Galvą įsiskaudėjo nuo minčių antplūdžio, prisėdau pasibūti su mirštančia gyvybe (kadangi šaknys neišrautos, nors ir jau nebegali atlikti savo prigimtinės funkcijos, dar gyvos). Šis medis, ant kurio prisėdau, senesnis už mane, mano tėvus, senelius, prosenelius, nėra šioje žemėje žmogaus mačiusio daugiau nei šis organizmas. 

Paskutinė vieta, kurią pasiekėme jau sutemus – Kalvių miestelis. Kaimynystė miegojo, tad pasiklausti, kur yra kapinės su galimai suguldytais medžiai, negalėjome. Pavažiavę į priekį, priešais Neries kranto nuostabiai nakties apšviestos klasicizmo stiliaus bažnyčios, atradome kapines. 

Prieblandoje suradome tik porą medžio kelmų, kurie (didele tikimybe) kliudė antkapiams, ar naujų duobių kasybai. Šis atvejis dalinai gali būti pateisintas, kaip ir medžio pašalinimas, kai jo būklė yra tikrai kelianti grėsmę žmogaus gyvybei, ar kai medis naudojamas išgyvenimo būtinybei.
 
Kyla prieštaringos mintys. Vienu metu įgyvendinami tautiškumą ir gamtą puoselėti skatinantys veiksmai – įvykdytas medelius sodinti propaguojantis projektas „Milijonas Ąžuolų Lietuvai“, kinuose paleidžiamas daug teigiamų komentarų sulaukęs filmas „Sengirė“, atidengiamas paminklas sengirėms atminti, išverčiama į lietuvių kalbą medžių gyvastį nagrinėjanti knyga „Paslaptingas medžių gyvenimas“. 

Bet tuo pačiu metu parkuose, alėjos, pakelėse masiškai, be atrankos kertami jauni, subrendę medžiai (nekalbant apie masinį miškų pardavimą bei kirtimą). Vyksta piketai, rašomi skundai, reiškiamas nepasitenkinimas, daromos socialinės akcijos vardan esamos aplinkos išsaugojimo. Ar galima pasisemti idėjų iš vykdomų teigiamų praktikų šioje srityje, ir rinktis šiek tiek sunkesnę, bet darnesnę, žmogaus ir gamtos santykį labiau puoselėjančią strategiją?