Deja, bet vizitas mus labai nuliūdino, po apsilankymo tiek man su vyru, tiek mūsų mergaitei buvo neapsakomai liūdna. Užėjusi į salę pasijutau kaip vaikystėje, kai čia pradinėje klasėje lankiausi su ekskursija. Toks vaizdas, kad niekas taip ir nepasikeitė.
Istorija apie kitas galaktikas ir Grįžulo ratus buvo įdomi. Darbuotojos – kaip visada malonios ir savo pasakojimais sugebančios sudominti nuo mažiausių iki didžiausių.
Tačiau akys nenorom klydo ne į žvaigždėtą dangų ir planetas, bet į salės grindis ir kėdes, kurios buvo nusidėvėjusios ir nublukusios, primenančios sovietmetį. Iš tiesų jautėmės nejaukiai ir visiems salėje sėdėjusiems vaikams (buvo atvykusios kelios mokinukų ir darželinukų grupės) norėjome uždengti akis, kad jie nematytų to liūdno vaizdo, kuris taip alsuoja svietmečiu.
***
Vilniaus universiteto planetariumo direktorė Danutė Sperauskienė apgailestavo, kad visi mato šią problemą, tačiau niekas jos neskuba spręsti jau daug metų.
„Planetariumas priklauso Vilniaus universitetui, su kuriuo ne pirmi metai diskutuojame apie tai. Bet net nežinau, kas gali galutinį žodį pasakyti.
Labai gaila, kad vieninteliai turime gamtos mokslų ir astronomijos propagavimo centrą, kuris yra tokios būklės.
