Pasakojimas – apie nukapotus pirštukus
Vadovėlyje išspausdinta istorija prasideda gana nekaltai. Rašoma, kad kartą gyveno mama ir jos šešerių metų dukrelė. Vieną dieną mergaitė panoro nagus nusilakuoti sodria mėlyna spalva. Jai tai padarius mama paliepė nueiti į turgų ir nupirkti mėsos.
Nukeliavusi į turgų mergaitė sutiko mėsos pardavėją, kuri vaiko klausinėjo, kodėl jos nagai yra mėlynos spalvos. Šešiametė pasakiusi, kad jai taip patinka. Pagyvenusi pardavėja supyko ir mergaitei rėžė, kad ji pasigailėsianti tokių savo žodžių.
Tėvai pasipiktino
Tėvams toks šeštokų vadovėlyje išspausdintas pasakojimas sukėlė šoką. Jų nuomone, žiaurus tekstas nėra tinkamas vaikams ir neturėtų būti spausdinamas vadovėliuose.
„Aš paskaičiusi tą knygos ištrauką išsižiojau. Tikrai nesuprantu, ko siekiama tokiomis istorijomis. Juk vaikus stengiamės apsaugoti nuo televizijos baisybių įvedę amžiaus cenzą N-7, N-14, N-18, S.
Blokuojame paauglių psichiką žaloti galinčius puslapius internete. O štai šeštoje klasėje vaikui į rankas paduodama knyga apie nukirstus mergaitės pirštus? Ar tai normalu?“ – piktinosi mama.
Dalis šiuolaikinės tautosakos
Tuo tarpu leidyklos „Baltos lankos“ atstovas, vienas knygos sudarytojų Saulius Žukas teigė, kad šis pasakojimas yra kurtas pačių vaikų, o tokio žanro kūriniai yra vadinami šiurpėmis. Jis pasakojo, kad tame pačiame skyriuje yra dar keli panašūs tekstai.
„Tai yra vaikų folkloras. Jis yra renkamas, apie tai net moksliniai darbai rašomi ir ne tik Lietuvoje. Vaikai tai pasakoja gąsdindami vieni kitus. Tai yra toks žanras šiurpės, – pasakojo S.Žukas ir pridūrė, kad pasakojimas apie mergaitę ir kiti panašūs tekstai sudėti į vadovėlio skyrių apie tautosaką.
Visi šie pasakojimai vadovėlyje atsidūrė pagal numatytą programą. Panašia galima laikyti pasaką apie Jonuką ir Grytutę, kurioje vaikai išvedami į mišką ir ten paliekami, o vėliau jie sukiša raganą į degančią krosnį.
„Mums reikėjo tokio pratęsimo, kad kai kurie dalykai yra iki šių dienų aktualūs, bet keičiasi pats kalbėjimo objektas, apie ką kalbama, kokiais dalykais pagąsdinama ir t.t.“, – sakė „Baltų lankų“ atstovas.
Jis teigė, kad apie tai kalbėti svarbu, nes 10–13 metų vaikai pradeda kelti egzistencinius klausimus, tarp jų – ir mirties klausimą. Dėl to vaikams darosi įdomūs siaubo filmai, šiurpios istorijos bei kiti siaubą keliantys dalykai. S.Žukas sakė manantis, kad neturėtų būti taip, jog vaikai tokius istorijas pasakoja vienas kitam, domisi šiurpą keliančiais dalykais, o suaugusieji apsimeta, kad to nėra drauge bandydami nuo tokių temų izoliuoti vaikus.
„Mūsų tikslas yra išviešinti diskursą, kad kuo daugiau aptarinėtume dalykų, kurie vaikams tuo metu rūpi. Mes neprimetame šių dalykų, mes atsižvelgiame į tai, kas jiems tuo metu rūpi. Mes bandome mokyti, kaip vaikai turėti skaityti, suprasti, susidoroti su tokiais tekstais.
Šis konkretus tekstas paimtas iš mokslinio tautosakos rinkinio, greta su kitais tekstais, kurie galbūt yra juokingesni, ne tokie gąsdinantys“, – kalbėjo vienas iš vadovėlio sudarytojų.
Vadovėlio mokyklose neturėtų būti
Ugdymo plėtotės centro direktorius Giedrius Vaidelis teigė, kad leidykla šį vadovėlį išleido neįvertintą – t.y. jis neturi būti naudojamas mokyklose. Jo nuomone, tekstas šeštokams nėra tinkamas.
Pagal dabar galiojančią tvarką, leidykla pati inicijuoja vadovėlio parengimą ir leidybą. Vadovėlio projektas pateikiamas Ugdymo plėtotės centro vertintojams įvertinti ir tik gavus jų vertinimą, pataisius pagal jų siūlymus gali būti leidžiamas ir siūlomas mokykloms įsigyti. Deja, aiškėja, kad leidyklos bando tai apeiti ir mokykloms parduoda neįvertintus vadovėlius.
Ugdymo plėtotės centras jau pateikė siūlymą numatyti Bendrojo ugdymo dalykų vadovėlių ir mokymo priemonių atitikties teisės aktams įvertinimo ir aprūpinimo jais tvarkos apraše, kad mokyklas pasiektų tik įvertinti vadovėliai“, – teigė G.Vaidelis.
Reaguoja per stipriai
Vaikų psichiatras Linas Slušnys ramina tėvus ir sako, kad dėl tokio teksto kaip „Mėlyni nagai“ ar kitų panašių vadovėlyje esančių tekstų nerimauti nereikėtų. Komentuodamas šią situaciją jis iš karto pabrėžė šiame pasakojime nematantis nieko, kas turėtų versti tėvus jaudintis. Taip yra iš dalies dėl to, kad šis tekstas yra mitų, legendų, tautosakos, gatvės pasakojimų skyriuje.
„Kaip iliustracija viso šito proceso ar šios temos, sakyčiau, kad pasakojimai yra tinkami, nes tokių pasakojimų pilna namuose, visur kitur. Čia klausimas yra kitas – kiek mes sugebame, kaip suaugę žmonės, paaiškinti, kas yra tikra, kaip atskirti faktus nuo fantazijos. Šitoje temoje šitokie tekstai, turint galvoje, kad vaikai juos pasakoja vienas kitam tarpusavyje, nemanau, kad yra didelė bėda“, – kalbėjo L.Slušnys.
Jis patvirtino, kad panašaus amžiaus vaikai pradeda kelti ne tik egzistencinius klausimus, bet ir galvoti apie tai, kas yra gyvybė, kas yra gyvenimas, mirtis ir t.t. Tokie klausimai vaikams pradeda kilti dėl to, kad prasideda paauglystės periodas. Jie pradeda klausinėti, kodėl žmonės elgiasi skirtingai, kodėl jų elgesys lemia atitinkamus rezultatus ir pan.
„Tai normalus reiškinys. Toje temoje, kaip iliustracija to, kokie klausimai jiems kyla ir gal net kaip paaiškinimas, kas ir kaip, manau, yra tinkamas tekstas. Tai nėra padrikas tekstas, staiga atsiradęs kaip tikra istorija ir pasitinkamas susižavėjimo šūksniais. Jei to nėra, tada mes neturime ir didelių problemų“, – teigė psichiatras.
L.Slušnys teigė, kad kalbant apie šį konkretų atvejį tėvų reakcija yra perdėta, nes pradinukų knygose yra kur kas žiauresnių pavyzdžių. Jis pasakojo apie pirmokų knygoje išspausdintą tekstą. Jo nuotrauka taip pat sklando internete:
„Iš krūmo rūko dūmas. Kas ten? Laužas rūksta? Ne... Domukas rūko. Domukas cigaretę rado ant tako.
– Ar aš ne vyras? – tarė sau. Domukas trukt, trukt... Ir dar... Ir dar... – Vaje, kas man daros?! Kodėl akyse tamsu?“
Psichiatras sakė, kad šis tekstas turėtų sukelti gerokai daugiau klausimų nei šeštokų vadovėlyje esantis pasakojimas apie mergaitę mėlynais nagais. „Kodėl cigaretę rado ant tako? Kodėl jis ją rūko? Kai tokia pavienė istorija panaudojama būdvardžiams ar dvigarsiams iliustruoti, čia jau netinkama“, – sakė L.Slušnys.
Jis pateikė ir dar vieną pavyzdį – gana neįprastą ketureilį, rastą vaikams skirtoje knygoje:
„Viens, du, trys ir keturi,
Eis dangun vaikai geri,
Verks mama balsu graudžiu,
Tu skaičiuoki iš pradžių – viens, du, trys...“
„Tai ne bet kas, o Violeta Palčinskaitė. Aš nežinau, iš kur paimtas ketureilis. Čia jau keliu klausimą, kodėl pradinuko knygoje yra tokia nesąmonė. Matyt, mes esame tokia tauta, mokame tik verkti“, – svarstė L.Slušnys.
