Trečioje dalyje aprašau likusį kelionės po Sibirą maršrutą: Ulan-Ude– Ust Barguzin– Pusiasalis Sviatoj nos (Monachovo– Katun– Kulynoje)– Barguzino slėnis (Barguzinas– Uliun– Jarikta– Ina– Suvo) – Ulan-Ude.
Atlaikytų ne kiekvienas automobilis
Ankstyvą rytą viešbutėlyje mus pasitinka paskutiniojo etapo gidas – jaunuolis buriatas Slava. Sėdame į jo ne pirmos jaunystės automobilį „Toyota Camry“ ir startuojame.
Beje, automobiliai ten beveik visi su vairu dešinėje pusėje. Gabenasi juos iš Japonijos. Ten ir kainos daug palankesnės, ir, kaip sako vietiniai, kokybė ženkliai geresnė nei vakarietiškų. Na, dėl kokybės tikrai vėliau įsitikinome. Nes vargu ar kokia lengvoji „audinė“ ar „bimbalinė“ būtų ištvėrusi tai, ką teko patirti senai gerai japoniškai „toyotai“.
Pirmosios dienos maršrutas mus grąžina prie Baikalo. Pakeliui stabtelime keliose įdomesnėse vietelėse, kurias buriatai vadina „jėgos vietomis“. Tokiose vietose gyvena legendos, o taip pat šamanistinės dvasios.
Judame Barguzino magistrale, kuria tiesiamas geras asfaltuotas kelias. Slava sako, kad darbai vyksta jau seniai ir labai lėtai. Sunku su kelių statyba. Kainuoja pasakiškus pinigus, o rezultatas pasiekiamas per labai ilgą laiką.
Na, bet nuo Ulan-Ude iki pirmojo mūsų šio kelionės etapo atskaitos taško – miestelio Ust-Barguzin – kelias jau beveik baigtas. Ust-Barguzinas – rajono administracinis centras, kadaise čia buvo uostas, vyko aktyvi žvejyba. Dabar čia įsitaisę daug lentpjūvių. Žinome, kad čia apsistosime porai nakvynių ir mūsų trijų dienų keliavimas kasryt prasidės būtent nuo čia.
Šamanų pamėgta sala
O apsistoti čia tikrai yra kur. Keliaujančius turistus mielai priima tiek nedideli privatūs viešbutukai su visais patogumais, tiek privatus sektorius. Mes pasirenkame pastarąjį, nes tai ir gerokai pigiau, ir egzotiška.
Nuo Ust Barguzino pervažiavę naujai pastatytą tiltą per Barguzino upę pajudame Šventosios nosies link. Čia geras kelias ir baigiasi. Čia ir pradedame suvokti „Toyotos“ patikimumą bei Sibiro kelių subtilybes. Iki pusiasalio dardame maždaug valandą. Pusiasalis priklauso Užbaikalės nacionaliniam parkui, tad įvažiavimas į jį – tik atlikus rimtas registracijos procedūras.
Pro parko užtvarą pravažiuojame palydėti rūstaus, tiriančio pareigūno žvilgsnio. Ura! Įvažiavome! Toliau dardame negreideriuotu žvyrkeliu, bet apžavėtos kalnuoto Baikalo peizažo to tratėjimo lyg nejaučiame. Čia Baikalo veidas visai kitoks nei matėme Irkutsko srityje. Akmenuotus krantus pakeitė plačios geltono smulkaus smėliuko pakrantės.
Į kiemą užsuka meškos
Katun prieigose mus pasitinka vietinis kaimo šeimininkas – vilkšunio mišrūnas, kurį pavadiname Šariku. Atidžiai išanalizuoja mūsų ketinimus ir nieko įtartino nepastebėjęs geranoriškai leidžia mums pašmirinėti jo valdose. O kaimas atrodo liūdnokai. Užkaltos trobų langinės liudija, kad gyvenimas čia sustojęs.
Slava pasakoja, kad kadaise čia buvo visas žvejų kaimas, o dabar beliko gal tik trys šeimos. Nėra čia ką veikti. Senukai išmirė, jaunimas išsikraustė. Ech, kaip tai pažįstama ir artima mūsų Lietuvos kaimui.
Grįžtant į Ust Barguziną sustojame vietinių gyventojų namuose – vienkiemyje, kur mūsų laukia ištaiginga vakarienė – žuvienė iš omulio ir keptas omulis su šviežiomis bulvytėmis. Sodybos šeimininkė nėra labai kalbi, tačiau ilgainiui pavyksta užmegzti kontaktą. Ji papasakoja, kad vasarą pas juos dažnai atvyksta ir apsistoja poilsiautojai, norintys pabūti gamtoje, pažvejoti Baikale. O rudenį ar ypač žiemą lankytojų nedaug. Užtat retsykiais į kiemą užsuka meškos, kol dar nenuėjusios žiemos miego. Todėl kieme oriai vaikšto ir meškas baido malamutų veislės šunys. Deja, bet prieš pora metų vieną šeimos augintinę meškos sudraskė.
Išsiskirstome jau temstant. Padėkojame šeimininkei už tikrai skanią vakarienę, paspaudžiame letenas malamutams ir judame Ust Barguzino link. Pasiekiame jį jau visai tamsoje. Nakvynei apsistojame pas dėdę Kolią, kuris mūsų jau laukia iškūrenęs rusišką pirtelę. Smagiai pasikaitiname ir išsiskirstome ilsėtis prieš kitos dienos kelionę.
Vaizdai atvirutėms
Kitos dienos maršrutas – vadinamasis didysis žiedas Barguzino slėnyje. Žiedas, nes pirmyn važiuosime dešiniuoju upės Barguzin krantu, atgal – kairiuoju. Barguzino slėnis– tai kalnų apsuptyje išsidėsčiusios stepės su keletu miestelių ir gausybe buriatų kaimų.
Todėl miestelyje galima stabtelti prie dekabristo Kiuchelbekerio paminklo, užsukti į žydų tremtinių kapinaites. Toliau judame Barguzino magistrale link kaimo Uliun. Čia suplanuoti pietūs buriatų šeimoje. Tačiau prieš tai užsukame į „jėgos vietą“, kuri priverčia suvokti, iš kur atsiranda vaizdai atvirutėms.
Kalnų peizaže rudens spalvomis pasidabinę lapai tokie ryškūs, kad net ir užsimerkus kurį laiką akyse lieka tos spalvos. Ausis glosto upokšnių ir šaltinių čiurlenimo garsai, jiems antrina medžiuose priraišiotos vėjo kalbinamos tradicinės buriatų margaspalvės juostelės. Iš kažkur atklysta salsvas mums neįprastų augalų kvapas. O visoje šioje dermėje stūkso budistų stupa.
Sakralinė vieta
Prie vartų (ne vartelių, o vartų!) mus pasitinka tradiciniais buriatų rūbais apsirengusi malonaus veido moteris. Ir pasitinka ne bet kaip, o su visais buriatų svečių sutikimo ritualais. Gausiais patiekalais nukrautas stalas – taip pat tradicinės virtuvės. Tradiciniai pozai (kitaip būzai) – tai dideli koldūnai su naminiu sultiniu viduje. Nedidelio stiprumo pieno vynas, mums nežinomų uogų uogienės, sūdyti grybai, naminė duona, keistų kruopų košė, varškė, naminis jogurtas ir dar keletas patiekalų pagal senovinius buriatų virtuvės receptus.
Tradicinė religija – šamanizmas, tačiau XVIIa. buriatus pasiekia budizmo filosofija, kuri atneša mokslą, žinias, taikumo sampratą. Šiandien šios dvi religijos labai persipynusios, tačiau budizmo įtaka buriatams akivaizdi. Tai labai ramūs, taikūs, geranoriški ir išsilavinę žmonės.
Po įdomaus bendravimo ir sočių pietų skubame į kaimą Jarikta – Barguzino budistų vienuolyną ir šalia jo esančią sakralinę vietą, kurioje dideliame akmenyje matomas dievybės Janžimos įspaudas, atsiradęs tik daugiau kaip dešimtmetį.
Aplankę budistams šventą vietą tiltu persikeliame į kairįjį Barguzino upės krantą, kuriuo po truputį grįžtame pas dėdę Kolią į Ust-Barguziną. Pakeliui – mūsų kraštovaizdžiui nebūdingas didžiulių akmenų – puntukų parkas kaime Ina, taip pat akmuo – jautis (kamen– byk). Šis akmuo– Barguzino slėnio simbolis, apipintas legendomis, taip pat Barguzino šamanų apeigų vieta.
Yra tikima, kad apėjus akmenį–jautį tris kartus ir jam į ausį pakuždėjus savo norą, tas noras būtinai išsipildys. Žinoma, kad pabandėme?
Žmonės žavi išprusimu
Lyg iš uolienų nulipdytas žmogus-milžinas, sėdintis ant uolų krašto ir lyg nuo delno stebintis apačioje esantį miniatiūrinį Suvo kaimą. Iš kaimo sklinda ir į milžino atlapus atsitrenkę nuaidi karvių baubimo, vaikų bliovimo, gaidžių giedojimo ir kitokie kaimo gyvenimo garsai. O visa tai skrodžia besileidžiančios saulės spinduliai.
Vėl lyg sapnas, lyg kažkoks proto aptemimas, laiko sąvokos nebuvimas, keistas jausmas– lyg būtum visai ne šiame pasaulyje. Slampinėjame apdujusios nežinia kurį laiką, kol Slava paragina– važiuojam, merginos, vakarienė laukia. Nuo tokio įspūdžio pamiršome, kas ta vakarienė, kad žmogui apskritai reikia valgyti, regis buvome sočios visam gyvenimui tuo, ką pamatėme. Vakarienės nusileidome į Suvo kaimą.
Tokių žmonių pasiklausyti, su jais padiskutuoti prie pietų stalo buvo mums didelė dovana, apvainikavusi dienos kelionę. Vėliau Slava papasakojo šios šeimos istoriją. Kadaise jie turėjo mažą parduotuvėlę, kurią buvo priversti uždaryti atėjus krizei ir mažėjant kaimo gyventojų skaičiui.
Anksčiau Slava turistus vakarieniauti veždavo pas kitą moterį Suvo kaime, kuri kartą pasakė jam „Slava, tu geriau žmones vežk tai šeimai, jiems dabar labai sunku, užsidarius verslui liko be pajamų“... Ši istorija pritrenkė. Pabandėme įsivaizduoti, ar žmonių santykiuose dažnai taip būna? Tikėkime, kad taip... O jeigu kol kas ne, tai turbūt kiekvienas turėtume pradėti nuo savęs...
Ust Barguziną pasiekiame jau visiškoje tamsoje. Pavargę, kupini dienos įspūdžių. Rytoj – laisvesnė diena ir kelionė atgal į Ulan-Ude.
Susitikimas su tremtine
Išaušta vėsus paskutinis trečiojo etapo rytas. Kadangi visą kelionę zyzėme Slavai, kad darsyk labai norėtume pasimėgauti omuliu, jis mums organizuoja tikrą pikniką. Dėdė Kolia pasirūpina ką tik sužvejotu šviežutėliu omuliu, Slava savo bičiulio paprašo, kad jį mums paruoštų pietums. Iki pietų dar turime laiko, tad nuvykstame į Baikalo kopas, kurios nustebina savo pločiu ir smėlynų gausa.
Omulis ant grotelių kepamas taip pat su visais viduriais, tik pabarstant druska. Visi viduriai termiškai apdorojus žuvį atsiskiria nuo mėsos, gražiai išsiima lyg būtų supakuoti maišelyje ir žuvies nė kiek nesugadina. Kaip sakoma, paprastume genialumas.
Bepietaujant papasakoju, kad iš Ulan-Ude lietuvių bendruomenės pirmininko sužinojau, jog Ust Barguzine gyvena lietuvių tremtinė, jai turėtų būti virš 80 metų. Neabejotinai norėčiau ją susirasti ir aplankyti. Slavos bičiulis pasisiūlo padėti. Keli skambučiai ir mes turime tos močiutės adresą. Ir vėl mums geranoriškai padeda Sibiro žmonės.
Atsisveikinę skubame pas mūsų tautietę. Randame nesunkiai. Duris atveria močiutės sūnus, kuris iš pradžių nepatikliai aiškinasi, ko mes norime. Galiausiai palydi pas mamą. Pasitinka mus mėlynų akių, gero veido senutė, kuriai susijaudinusios tariam „Laba diena“. Ne mažiau susijaudinusi atsako ir močiutė. Tai Liucija Jurevičiūtė (mergautinė pavardė), į Sibirą ištremta 1948 metais su visa šeima iš vienkiemio šalia Kuršėnų, Šiaulių r.
Prisėdame pasikalbėti, išklausyti jos, tremtinės, istoriją. Ji, kaip ir kitos tremtinių istorijos, graudi ir tragiška. Tėvai buvo pasiturintys ūkininkai, turėjo samdomų žmonių. Tėvas padėdavo partizanams, „miško broliams“. Tačiau vienas jų, virtęs raudoną raištį dėvinčiu pareigūnu, ir davė nuorodą į Liucijos šeimą, kai prasidėjo trėmimai į Sibirą.
Nors jaunutei, vos 17-os metų, Liucijai teko ištverti gyvenimą katorgoje, kur alino sunkus darbas, ligos, badas, ji į Lietuvą negrįžo. Galbūt todėl, kad ten sukūrė šeimą, įsitvirtino, o gal dar ir todėl, kad širdies kampelyje liko tas kartėlis, jog šeimos likimą apvertė tėvynainis, kuriam Liucijos tėvas padėjo ir kuriuo pasitikėjo.
Beje, Liucijos ryšys su Lietuvoje likusiais giminėmis seniai nutrūkęs. Tačiau, kaip vėliau man rašė jos marti, labai norėtų susirasti bent kažką iš giminaičių.
Nustebina aptarnavimo mokestis
Po trumpo, bet šilto ir sentimentalaus susitikimo išvykstame į Ulan-Ude. Čia atsisveikinusios su Slava apsistojame viešbutyje šalia traukinių stoties. Nes rytoj mūsų laukia traukinys į Irkutską.
Kelionėje užtruksime apie 6 valandas, tad po poros valandų žiopsojimo pro langą nutariame aplankyti vagoną – restoraną. Sutinka mus kaip seniai lauktas viešnias (turbūt todėl, kad esame vienintelės klientės), maloniai atneša meniu. Kainos nemažos, bet nutarusios, kad ne kasdien einame į vagoną restoraną, užsisakome blynelių su ikrais ir alaus. Nepersivalgome. Tad dar po valandėlės žiopsojimo pro langą užsisakome skrudintų bulvyčių. Gauname, suvalgome, paprašome sąskaitos. Nuostabą sukelia ne sąskaitos dydis (3400 rublių, t.y. apie 50 eurų), bet įskaičiuotas 15 proc. aptarnavimo mokestis, kitaip tariant arbatpinigiai. Ech, negaila. Ne kasdien gi?
Irkutską pasiekiame vakarop, tad dar keletą valandų paslampinėjame pilkomis miesto gatvėmis. Iki viešbučio nuvažiuojame taksi, kuris stebina savo mažomis kainomis. Per kamščius nuvažiuoti iš vieno miesto galo į kitą nekainuos daugiau kaip 300 rublių (apie 4 eurus). Žinoma, stotyje stovintys taksistai, supratę kad esame ne vietinės, bandė nulupti 500 rublių. Bet kadangi taksi paslaugomis Irkutske jau teko naudotis tik atvykus, į viešbutį teko vežti už 250.
Čia mūsų Baikalo kelionė ir baigiasi. Naktinėmis Irkutsko gatvėmis skriejame į Irkutsko oro uostą, iš čia skrydis į Maskvą, iš Maskvos – namo.
Pabaigai norisi padrąsinti visus, kurie nors kartą pagalvojo apie tokią kelionę. Norisi palinkėti nepasiduoti kasdien formuojamai nuomonei apie tai, kas yra Rusija. Rusija nėra vien politika. Tai yra ir paprasti, nuoširdūs žmonės, ir nepakartojama gamta, ir žmonių inteligencija, išprusimas, galų gale – vis dar natūralus maistas. Atsiribojus nuo visų „baubų“, kuriais esame gąsdinami, galime patirti kelionės įspūdžius, kuriuos kiekvienas matysime savo akimis, jausime savo širdimi, bet kurie kiekvienam bus nenuginčijamai vertingi.
