Gėlė akis ir ausis
Dėl dėžių instaliacijos (kurios, beje, niekas nesuprato) aikštėje sumažėjo erdvės, todėl žmonės grūdosi kaip silkės statinėje. Tamsu, beveik nieko neįmanoma įžiūrėti, tėvai kėlė vaikus ant pečių, kad bent kažką pamatytų.
Nuo būgnų tratėjimo ir būgnininkų ufonautų gėlė ir akis, ir ausis, paskui pradėjo plėšti galvą. Mačiau, kaip neapsikentę triukšmo žmonės ištisomis šeimomis palieka šventę.
Priminė beskonybę
Negana to, kad vaizdelis buvo tikrai ne koks, tai ir pats renginio vedimas... Švelniai tariant, keistas. Senis besmegenis tampėsi po sceną lyg būtų ko prisivartojęs, sūnus net susigraudino ir paklausė ar Olafui bloga.
Vedantieji rėkė vienas kitam, ypač neskaniai ir ne vietoje skambėjo prašymai atnešti „svarkę“, lyg būtume statybų aikštelėje, o ne Kalėdų eglutės įžiebimo renginyje. Kavos tirščiai, kuriuos neva reikia perdirbti, nes trūksta energijos, išvis buvo viršūnė. To tai jau tikrai nesitikėjom.
Eglutė, apsupta neaiškių dėžių, taip pat nuvylė. Užgožta, apkarstyta kaimo diskotekos stiliaus girliandomis.
Buvo tamsu
Kai renginiui pasibaigus norėjome nusifotografuoti prie įžiebtos eglutės, instaliacijos kažkodėl nebedegė, buvo tamsu ir niūru.
Grįžome nusivylę, be Kalėdinės nuotaikos, be džiaugsmo. Parsinešėm ne artėjančių švenčių nuojautą, ne pasididžiavimą savo miestu, o didelį klausimą: „Ar nebuvo galima už tokius didelius pinigus paruošti padoraus ir skoningo renginio?“
