Štai Perloja džiaugiasi, kad išsaugojo Vytauto Didžiojo paminklą, Merkinė didžiuojasi, kad bažnyčioje išlaikė Vytį, Vilniuje Vyčio niekas nenuplėšė nuo Aušros vartų, o Kaune pastatyto Vytauto Didžiojo karo muziejaus forma visiems, kas to norėjo, priminė Gediminaičių stulpus.
Išsaugoti reliktai
Po sovietmečio stojo „lietuvmetis“. Iškart nuo postamentų nuversti visi didieji vadai, iš miesto aikščių išvežti tankai ir patrankos, iš mokyklų pašalintos kitados garbintos nuotraukos ir biustai, suskubta pervadinti visus sovietmečiu trenkiančius gatvių pavadinimus, nuo fasadų nukrapštyti kūjai, pjautuvai, žvaigždės ir kiti sovietų santvarkos reliktai.
Praėjus šiek tiek laiko netgi išleistas įstatymas, visoje šalyje draudžiantis naudoti nacių ir sovietinę simboliką bet kokiais kitais, išskyrus šviečiamaisiais ar antikvarinės prekybos tikslais. Ir štai keliame galvas, iš aukšto žiūrime į tas buvusias didžiosios tėvynės respublikas, kuriose vis dar šviečia penkiakampės žvaigždės, miesto centre stovi karo mašinos, o vladimirai iljičiai teberodo kelią į šviesų rytojų.
Kaip greitai ir puikiai mes susitvarkėme! Ar tikrai? Ar tikrai Lietuvoje neliko vietelių, kuriose vis dar būtų saugomas šviesus sovietinio režimo atminimas? Ar niekas nesitiki kada nors pasidžiaugti didžiajam Vladimirui Vladimirovičiui, kad per visą „lietuvmetį“ išsaugojo didžiosios tėvynės simbolius ir pavadinimus?
Pasižvalgykime po savo kraštą. Tikėtina, kad pavyzdžių, panašių į čia paminėtus, galima surasti ir daugiau. Vis dėlto, štai ką įdomaus jau pavyko aptikti.
Gatvių pavadinimai
Šiais laikais, kai viskas randama internete, nereikėjo ilgai sukti galvos, kokių gatvių pavadinimų reikėtų ieškoti. Štai įvedus į paieškos laukelį įrašę žodį „kolūkiečių“ randame net kelis variantus.
Aišku, čia galima pasiteisinti, kad tai tiesiog gatvė, skirta tam tikrai žmonių grupei pagerbti. Nors kolūkiečių šiuo metu nebėra, vis dėlto kolūkiai – istorinė realybė ir gražu išsaugoti juose vargusių žmonių atminimą. Juk jei ne tam tikri griovėjai, gal ir dabar tokia „profesija“ egzistuotų (kaip, beje, yra kaimyninėje Gudijoje). Tebūnie taip.
O ką tada pasakytumėte apie tokią gatvę Biržuose.
Tiesa, Biržai – tolimas miestas, todėl baisu apsirikti. Nežinia, kurios čia sąjungos ta gatvė (juk Kaune irgi yra Sąjungos aikštė, bet ji taip buvo pavadinta dar tarpukariu). Tačiau kai Biržų žemėlapyje visai netoli anos pamatai kitą gatvę dėmesio vertu pavadinimu, tada jau piešiasi bendras paveikslas.
Tai kokių gi čia tarybų gatvė Biržuose? Tikriausiai šis pavadinimas skirtas įvairių miestų savivaldybių tarybų, Lietuvos kultūros tarybos, Lietuvos mokslo tarybos, pagaliau – LRT tarybos ir gausybės kitų dabartinių tarybų garbei. Kita vertus, ar neturėtų tada kur nors atsirasti ir komitetų, komisijų bei darbo grupių gatvės? Juk pastarųjų reiškinių šiais laikais gal net daugiau.
Labai simboliškai atrodo po radiniais užduodamas klausimas: „Tikėjotės kitokių rezultatų?“ Jei atvirai, tai taip.
Sunku tiksliai nustatyti, kuri čia ta gatvė iš tikrųjų vadinama Tarybų. Atrodo, viskas, kas yra kvartale tarp Statybininkų, Santarvės, Veteranų gatvių ir Taikos prospekto, yra Tarybų gatvė.
Kaip gražu! Juk spalio 25-oji – Lietuvos Konstitucijos diena. Tačiau kyla logiškas klausimas: ar nebūtų buvę tada paprasčiau pavadinti gatvę tiesiog Konstitucijos gatve? Koks keistas sprendimas – palikti tokį nepatogų pavadinimą su skaičiais. Ir štai čia iš surūdijusios sovietinės atminties ūmai iškyla kitas įvykis, kurį visa Didžioji Tėvynė minėdavo lapkričio 7 dieną, bet kuris pagal senąjį kalendorių įvyko – ir sutapk tu man taip – spalio 25-ąją! Taip, atmintis grįžo: tai didžioji 1917 metų Spalio revoliucija. Didysis Spalis! Perversmas, po kurio įgyvendintas Vladimiro Iljičiaus užmojis: „Visa valdžia taryboms!“
Sovietinė simbolika
Tiek jau to. Tarkime, gatvių pavadinimai ne taip ir greitai keičiami. Tam reikia daug procedūrų, adresų keitimas kainuoja nemažus pinigus. Be to, tokie pavadinimai juk neuždrausti jokiais įstatymais, tai tegul sau egzistuoja kaip anos santvarkos pėdsakas, kaip istorinis reliktas.
Tada pabandykime apie sovietinę simboliką. Kaip Lietuvai sekasi laikytis įsakymo, draudžiančio viešai demonstruoti sovietinius simbolius?
Čia tik dvi iš bent septynių žvaigždučių, besipuikuojančių ant šio gyvenamojo namo fasado. Ir kam gi jos čia šviečia? Matosi, kad namas per pastaruosius 27 metus tikrai buvo bent kartą perdažytas. Įdomu, kaip jautėsi dažytojai, saugodami baltąsias žvaigždutes, kad ant jų neužtikštų kitos spalvos dažai?
Tiesa, gali būti, kad fasadą remontuojant sovietinės simbolikos draudimas dar negaliojo (šis įstatymas priimtas 2008 metais), o paskui jau niekam ir nebeužkliuvo. Be to, žvaigždės juk ne raudonos. O įstatyme draudžiama būtent raudonoji. Tačiau kas galėtų paneigti, kad šios žvaigždės čia atsirado kaip sovietiniai simboliai? Jei su sovietais jos nieko bendro neturi, kodėl tada nuo kitų vietų panašios neraudonos žvaigždės buvo greitai nukrapštytos?
Et, tas Vilnius. Kaunas tai jau visai kas kita. Vienas didžiausių ir svarbiausių ankstesnio Kauno mero darbų buvo Vytauto Didžiojo (Aleksoto) tilto atnaujinimas. Su kokiu pasididžiavimu buvo skelbiama, kad nebeliko tų didžiųjų bareljefų su penkiakampėmis žvaigždėmis ir LSSR herbais! Tačiau...
Įdomiausia, kad šis namas stovi visai šalia Vytauto Didžiojo paminklo, Kauno miesto savivaldybės pašonėje. Akivaizdu: kai kurie dalykai net ir lietuviškiausio miesto titulą turinčio Kauno gyventojams prasprūdo pro akis.
Mintys po pasižvalgymų
Paskelbus tokią informaciją viešai, tikriausiai užgrius lavina komentarų ir nuotraukų su įvairiausia sovietine simbolika ar kažkuo panašaus iš savo krašto. Vieni objektai bus minimi pagrįstai, kiti persistengiant. Ir tegul.
Gal net vertėtų visus tokius objektus suregistruoti vienoje vietoje, o paskui susidaryti kelionių po (po)sovietinę Lietuvą maršrutą. Nebereikėtų važinėti į tolimąjį Grūto parką ir mokėti pinigus. Sovietinio kvapo užtektų savame mieste. Tereikėtų pasidomėti, kas vis dar stovi, kabo ir šypsosi čia pat, nutrintame kieme ar už artimiausio kampo.
