Išrausti kelkraščiai
Nuvažiavome į Šventąją gana greitai – kelionei sugaišome apie pusketvirtos valandos. Įvažiavusi į miestelį sutrikau: greta naujutėlės įspūdingos bažnyčios ir iškilusių naujų daugiabučių – senos apskurusios trobos ir tarybiniu naftalinu dvelkiantys svečių namai bei valgykla atrodė gana šiurpiai. „Galėtų ir pasiremontuoti“, – pamaniau.
Abu su vyru padiskutavome, kad toks vaizdas nelabai traukia turisto akį ir iš nuomos surinktų pinigų dalį net būtų patartina investuoti į minimalų, bent kosmetinį namelių atnaujinimą.
Bėda su grynais pinigais
Su sūnumi nutarėme, kad jam visai smagu būtų apsilankyti vietiniame atrakcionų parke. Ne „legolendas“, bet vis šiokia tokia pramoga. Tam ir arbatpinigiams kavinėje ėmėmės ieškoti, kurgi būtų galima išsigryninti pinigų. Deja, „Swedbank“ bankomato Šventojoje, pasirodo, nėra.
Tarsi ir ne bėda, tokiais atvejais visuomet gelbsti „Perlo“ terminalas. Tik ne Šventojoje. Čia esantys du „Perlo“ terminalai buvo iššluoti. „Grynųjų nebėra“ – galvas papurtė kasininkės, o artimiausias mums reikalingas bankomatas – tik Palangoje. Tad grynųjų teko išsiimti kito banko bankomate, už ką, be abejonės, teko ir susimokėti.
Apsitarnavo patys
Po grynųjų paieškų (būtų didžiausia laimė, jei jų iš viso nereikėtų), nusprendėme užsukti į legendinį „Paršelio rojų“ pietų. Tačiau ir čia nieko stebuklinga nepamatėme.
Ką jau kalbėti apie legendinį juodą pikapą, važinėjantį centrine gatve ir kviečiantį į legendinio Ryčio Cicino koncertą ir Raimundo Šilansko juodojo humoro šou. Tas jausmas buvo tarsi: kaip palikau prieš dešimt metų, taip ir radau.
Išvykti sunku
Pavalgę pasivėžinome atrakcionais ir patraukėme link autobusų stotelės. Pagal pirminį planą turėjome grįžti, pakrovę dviračius, autobusu, mat nenorėjome užgaišti, o ir lietus virš galvos kaupėsi.
Deja, paskutinis autobusas iš čia išvyko apie penktą. Tikslaus laiko jau nepamenu, tačiau puikiai prisimenu, kaip lyjant lėkėme atgal iki Palangos, kad spėtume į autobusą iš ten.
