„Laba diena, norėčiau, kad tai, kas įvyko gegužės 21 dieną šalia Nemenčinės esančiame miške, taptų vieša. Visuomenė turi sužinoti apie pareigūno ir Lietuvos vardą žeminančius ir visas normas viršijusius „Aro“ antiteroristinės grupuotės veiksmus", - tokiu laišku su redakcija pasidalino skaitytojas Paulius Gaivenis.
Pažaisti su žaisliniais šautuvais
Jis teigė, kad šių metų gegužės 21 dieną, nuvykęs į nuošalią vietą miške šalia Nemenčinės gerai praleisti laiką ir pasportuoti, buvo užpultas „Aro“ antiteroristinių operacijų rinktinės pareigūnų, kartu su draugais sumuštas, pažemintas, kankintas fiziškai ir psichologiškai.
„Į šia vietą, kurioje esant palankiam orui, vyksta „Airsoft“ ar kiti, kaip dažasvydis, žaidimai, vykome to paties – pažaisti žaisliniais šautuvais, kurie yra visiškai legalūs ir nepriskiriami jokiai draudžiamų ginklų kategorijai Lietuvoje.
Suprantame, kad nežinantis ar nematydamas iš toli asmuo nelabai pajėgus atskirti ar ginklas tikras ar ne, todėl suprantame gyventojų nepasitenkinimą, kai kažkas iškvietė pareigūnus viso to patikrinimui ir visiškai su tuo sutinkame.
Tačiau manome, kad operacijos metu buvo visiškai viršytos pareigūnų teisės, tuo pačiu ir pažeistos mūsų, kaip piliečių teisės.
Gulėjome veidais į žemę surakintomis rankomis keturias valandas. Taip pat pasibaisėjome taip gerbiamų „Aro“ pareigūnų elgesiu, žodynu, patyčiomis ir kitais veiksmais“, - rašė vyras.
Sudomino „Aro“ pareigūnus
Įvykio eiga, pasak Pauliaus, buvo tokia: „Mums pasiruošus žaisti, susigalvojus taisykles, prie mūsų privažiavo du autobusiukai (mačiau tik vieną) su kaukėtais asmenimis, kurie greit pripuolė prie mūsų (iš viso buvo dvylika žmonių) visus pargriovė rėkdami tokius žodžius kaip: „Bl**, k**va, pi**re, gulėk.“ Tik vėliau sekantys žodžiai buvo: „Rankas už galvos!“
Pats iškart kritau ant žemės ir tuo metu išgirdau, kaip mano žmonos brolį pareigūnai tempia už kojų pilvu per asfaltuotą dangą (kaip vėliau sužinojau – apie tris metrus) ir ėmė spardyti.
Šiek tiek pasukau galvą pažiūrėti, ar tikrai taip vyksta, gavau smarkų spyrį iš kojos į šonkaulius (sužeidimas užfiksuotas poliklinikoje).
Buvo pasakyta žiūrėti į žemę. Visus veiksmus pats, kaip ir visi, vykdžiau, nesipriešinau. Buvome surakinti antrankiais, kai kas užtraukiamais dirželiais. Niekas nežiūrėjo, kokiu stiprumu yra užspaudžiama ar užveržiama. Buvo girdėti daug žodžių „bl**” iš pareigūnų“.
Iš pareigūnų – smurtas ir patyčios?
Kol visi gulėjome ant žemės veidais į asfaltą, spyglius, kankorėžius, girdėjau aplink vaikštančius pareigūnus ir patyčias, juokus.
1. Pavyzdžiui, priėjus pareigūnui prie gulinčio žmogaus pareigūnas jam sako: „Skauda? Parūkysi žolės ir praeis!“ Visi pareigūnai juokiasi.
2. Gulinčiam žmogui iš kito pareigūno išgirsti: „Kaip jautiesi, kaip devintam danguj?“
3. Keliems žmonėms (taip pat ir man) po dviejų valandų gulėjimo užrišo akis ir liepė gulėti toliau.
Vienas iš gulinčių asmenų po valandos paprašė pareigūnų pasivalyti akį, nes rišant rankas jam į akis pribyrėjo spyglių ir žemių. Tačiau pareigūnai atsakė: „Gal dar tave nupraust?“
4. Po 2–3 valandų gulėjimo vienoje padėtyje vienas vyras paklausė, ar galėtų šiek tiek pasisukti šonu, nes be galo skauda pečius (jis yra profesionalus tinklininkas, turėjęs ne vieną traumą). Pareigūnas jam leido.
Iš perdėto mandagumo ir streso vyras padėkojo. Pareigūnas jam atsakė: „Tu man bl** nedėkok, aš tau ne draugelis“.
5. Po kokių dviejų ar dviejų su puse valandos gulėjimo veidu į žemę už nugaros surakintomis ir ištinusiomis rankomis, be galo skaudančiais pečiais, paprašiau, kad atlaisvintų nors kiek antrankius, nes nebegaliu kentėti, tirpsta rankos.
Pareigūnas priėjo, pažiūrėjo į antrankius ir pasakė: „Nesimuistyk ir neskaudės“. Tik dar po maždaug pusvalandžio, kada jau antrankio vienos dalies dėl ištinusios rankos išvis negalima buvo pajudinti, dar kartą paprašius, šiek tiek atlaisvino suveržimą.
Iki šiol abiejų rankų nykščiai tirpsta ir yra nejautrūs (sužeidimas užfiksuotas poliklinikoje).
6. Gulėdamas girdėjau, kaip vienas iš gulinčių buvo keliamas nuo žemės (nes buvo automobilio savininkas, kuriame tuo metu darė kratą).
Surakintas žmogus pasakė, kad negali atsistoti, nes jam visiškai nutirpę kojos, tada išgirdau smūgius ir aimanas. Po visko ant jo veido mačiau purvą ir nubrozdinimus.
7. Pareigūnai paklausė, kur dirbame. Atsakiau, kad dirbu Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Vėliau vienam pareigūnui man pasiūlius pasisukti šonu, kitas pareigūnas toliau juokavo: „Šitas tai iš baleto, lankstus, tegul guli“.
8. Visą laiką, kol gulėjome, girdėjau, kaip šaudoma iš mūsų atsivežtų žaislinių šautuvų. Pareigūnai toliau juokavo, žaidė mūsų atsivežtais ginklais. Buvo iššaudyta mano žmonos brolio žaislinio šautuvo apkaba.
9. Girdėjau grasinimus bei kalbas, kad būsime vežami į komisariatą nustatyti asmenybių, nors dokumentus visi turėjome. Taip pat buvo grasinama kratomis pas kiekvieną namuose.
Kadangi auginu 11 mėnesių sūnų, bei 10-ties metų berniuką, iš nuogirdų bei straipsnių, kaip vykdomos kratos, gana smarkiai išsigandau. Tai būtų psichologiškai atsiliepę visai šeimai.
10. Gulėdamas ant žemės paklausiau, koks yra nusikaltimas ir kuo esame kaltinami. Atsakymas buvo: „Sužinosi vėliau“. Taip ir nesužinojau.
Iškvietė ir išminuotojus
Kratų metu pareigūnai automobiliuose rado, kaip jie patys įvardino, petardų, tačiau vis tiek iškvietė išminuotojų būrį bei techniką, kurie nustatė, kad tai petardos. (Kiek tai kainuoja Lietuvai?).
Po maždaug trijų su puse valandos gulėjimo ant asfalto buvo leista atsisėsti, man toliau užrištomis akimis. Buvo liepta laikyti nuleistas galvas.
Dar po dvidešimties minučių nuėmė antrankius ir liepė toliau klūpėti ant žemės nuleistomis galvomis ir rankomis į priekį. Dar po 10 minučių mums leido atsistoti.
Sekantys pareigūnų juokai ir patyčios buvo: „Na kaip, gavot adrenalino?“
Na, adrenalino negavom, tik smūgių, patyčių ir pamatėme, kokio žemo intelekto žmonių gali būti tokioje tarnyboje, kurią taip visi gerbia.
Taip pat juokavo: „Mūsų nepriėmėt žaisti, tai supykom“. Toliau juokėsi.
Visus žaislinius ginklus ar, kaip pareigūnai pasakė, „kas iš jų liko“, liepė sumesti į krūvą. Visa įranga specialiai buvo laužoma ir daužoma.
Jei tai būtų operacija nežinant, kad čia eilinį kartą jaunimas susirinko pažaisti, tikriausiai niekas tikrų ginklų nemėtytų ir nelaužytų bijant, kad neiššautų ar panašiai.
Kaip vėliau atvykęs policijos pareigūnas sakė, policijai „Aro“ pareigūnai liepė vežti visus į komisariatą, o šiam atsisakius, nes nėra jokio pagrindo, „Aro“ pareigūnas grasino apskųsiantis jį valdžiai.
Kaip turi elgtis pareigūnas?
Pabaigoje mums buvo pasakyta, kad jokių draudžiamų daiktų neturėjome ir jokių draudžiamų veiksmų nevykdėme!
Mes pilnai sutinkame su operacijos svarba, kad buvo atliktas darbas, gavo policija pranešimą, tinkamai sureagavo. Tačiau ar pareigūnas turi teisę keiktis rusiškais keiksmažodžiais; tyčiotis, kai (norisi tikėti) gyvename visuomenėje, kuri kovoja už gyvenimą be patyčių; naudoti fizinį bei psichologinį smurtą; kankinti laikant tokį ilgą laiko nieko blogo nepadariusius žmones, tik norėjusius pabėgioti po mišką; sutrikdyti sveikatą.
Kokio mentaliteto turi būti žmonės taip tyčiodamiesi iš nieko blogo nepadariusių žmonių?
Kiek užtrunka įvertinti, tikri ar žaisliniai ginklai (kai visą laiką patys tais žaisliniais ginklais šaudė)? Turėtų užtrukti neilgiau 15–20 minučių.
Bet iš jų veiksmų panašu, kad jiems buvo smagu praleisti pusdienį miške ir besityčiojant, mušant ir terorizuojant paprastus pilietiškus žmones. Ar taip turi elgtis taip gerbiamas Antiterorostinių operacijų rinktinės pareigūnas?
„Aro“ vadas: čia daug melo
Antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ vadas Viktoras Grabauskas sakė, kad šioje istorijoje yra daug šmeižto ir įžūlaus melo.
„Buvo gautas pranešimas apie grupę ginkluotų asmenų su rusiškomis desantininkų uniformomis. Ką jie ten darė – neaišku. Nes jų grupė niekur nebuvo užsiregistravusi. Nei savivaldybė, nei policija nežinojo, kad tose vietose kažką veikia ginkluoti asmenys.
Mes ikiteisminio tyrimo nevykdome. Mūsų budinti kovinė grupė reagavo nedelsiant. Nes niekas nežinojo, tai tikri ginklai ar ne. Sulaikėme įtartinus asmenis taip, kaip jie būtų sulaikomi su tikrais šaunamaisiais ginklais.
Tada, kai asmenys buvo sulaikyti, jiems uždėti antrankiai, „Aro“ misija baigta. Ne jie reguliuoja, ką ir kur vežti, ką daryti. Toliau jau veikė tyrėjai iš Vilniaus apskr. VPK.
Buvo svarbu nustatyti, kokiu tikslu jie susirinko, ką veikė, ką turėjo, ar turėjo leidimus. Nes visi klubai turi būti registruoti, turėti licencijas.
Šioje istorijoje yra daug įžūlaus šmeižto. Nežinau, kam toks tikslas meluoti. Pirmiausia, „Aro“ pareigūnai nesikeikia. Klausiau pareigūnų, gal keikėsi tyrėjai, tačiau jie tikino, kad viskas buvo iš piršto laužta.
Antra, šiais laikais niekas neriša akių, todėl jie negalėjo būti užrištomis akimis. Jei sulaikomasis paguldomas, tai veidu žemyn. Jei turi kepuraitę, tai ji nuslenkama žemyn, kad uždengtų akis.
Paskui viską vykdė tyrėjai iš AVPK, o mes tik stovėjome šalia ir nesikišome į visus procesinius veiksmus.
Sulaikymo metu galėjo būti nubrozdinimų, bet tokios procedūros metu tai natūralu. Tačiau niekas niekas nieko tikrai nespardė. Koks būtų tikslas kažką mušti?“ - situaciją komentavo „Aro“ vadas Viktoras Grabauskas.
Policijos departamento Komunikacijos skyriaus vedėjo Ramūno Matonio komentaras:
„Gegužės 21 d. rytą Vilniaus apskr. VPK gavo pranešimą, kad miške, šalia Nemenčinės pastebėtas būrys vyrų su ginklais. Įvertinus pranešimo rimtumą, į įvykio vietą išsiųstos policijos pajėgos, pasitelkti Antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ kovotojai.
Atvykę pareigūnai sulaikė 12 vyrų su automatiniais ginklais, dalis jų vilkėjo rusiško tipo maskuojančiais kombinezonais. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo „airsoftiniai ginklai“, kurie savo išvaizda niekuo nesiskiria nuo tikrų ginklų. Vyrai su savimi turėjo po kelis ginklus, kai kurie buvo su optika, galimai savadarbius sprogstamuosius įtaisus.
Kai kurių sulaikytųjų gyvenamosiose patalpose atliktos kratos, jų metu rasta nelegalus ginklas, šaudmenys ir galimai savadarbiai sprogstami įtaisai.
Vilniaus apskr. VPK pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis pagal LR baudžiamojo kodekso 253 str.“
