Nuolatinis pozityvas – nieko gero?
„Labai sunku bendrauti su žmonėmis, kurie neturi humoro jausmo“, – įsitikinusi ji.
Anot jos, žmonių mėginimas į viską žvelgti pro rožinius akinius nėra teisingas pasirinkimas: „Aš manau, kad nieko čia gero tas nuolatinis pozityvas ir mėginimas į pasaulių žiūrėti gražiomis akimis“.
„Renkuosi matyti situaciją tokią, kokia ji yra“, – kalbėjo ji.
„Tai labai aiškus žanras su labai aiškiomis žaidimo taisyklėmis ir tu negali priimti už gryną pinigą to, kas yra kaip fakto išmonė. Tai yra menininko požiūris, ironija“, – susirinkusiai gausiai jaunuolių auditorijai apie filmą „Zero“ dėstė laidų vedėja.
Skatino jaunimą pokyčiams
Tokią nuomonę garsi moteris išsakė Socialinių Mokslų Kolegijos (SMK) Klaipėdoje organizuotame renginyje „Kūryba – tai laisvė“, į kurį atvykę lankytojai galėjo išgirsti aktorės gyvenimo istoriją.
Apie savo asmeninį gyvenimą retai atviraujanti žinoma moteris žiūrovams atvėrė savo širdį. Tokius nuoširdžius pasakojimus iš žvaigždės lūpų pasiseka išgirsti retai.
Vakaro metu aktorė, dainininkė, įvairių projektų ir renginių vedėja, pasakodama savo gyvenimo istoriją, siekė įkvėpti ir paskatinti jaunimą pokyčiams, savirealizacijai, kūrybai bei prasmingai veiklai.
Ji teigė, kad jei būtų galimybė, vis tiek nė už ką nenorėtų grįžti į savo 18-tuosius gyvenimo metus, kadangi prieš jauno žmogaus akis – daug nerimo ir baimės dėl ateities.
„Nieko nereikia bijoti. Labai mažai gyvenime yra situacijų, kurios yra tikrai reikšmingos arba tikrai rimtos. Galima laisvai pragyventi visą gyvenimą ir nepatirti tikrai rimtos situacijos. Dažniausiai tai tik iš nedidelio atstumo atrodo kaip tragedija. Atsitrauki per žingsnį ir tai tampa kažkokiu įvykiu, kuris iš baisiai negatyvaus akimirksniu virsta pačiu geriausiu“, – drąsino ji susirinkusiuosius ir papasakojo apie iššūkius, su kuriais jai teko susidurti.
Mokykla – be šiltų prisiminimų
Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje baigusi 10 klasių, I.Jankauskaitė tikino suvokusi, kad norėdama būti pianiste, ja jau seniai turėjo tapti, todėl metė muzikos mokslus.
„Akivaizdu, kad tai ne man sėdėti 8 valandas užsidarius vienai ir bendrauti su instrumentu“, – pasakojo aktorė, galiausiai mokslus baigusi Kauno Vinco Kudirkos vidurinėje mokykloje.
„Aš neturiu nė vieno šilto prisiminimo apie mokyklą. Mane visada persekiojo tuščiai leidžiamo laiko jausmas. Žinoma, buvo pavieniai mokytojai, kuriems iki šiol jaučiu pagarbą“, – sakė I.Jankauskaitė.
Avantiūra su sėkmės prieskoniu
Po to, kai baigė mokyklą, mergina ryžosi netikėtam žingsniui – išgirdusi, kad kino ir teatro režisierius ir pedagogas Jonas Vaitkus renka naują kursą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, ji nusprendė pamėginti įstoti.
„Niekada neplanavau ir nesvajojau stoti į kokią akademiją ir tapti aktore. Jokių tokių vaikystės svajonių neturėjau. Bet tiesiog mane pasiekė informacija, kad yra renkamas naujas kursas ir aš visiškai avantiūristiškai ėmiau ir nuvažiavau“, – apie netikėtą gyvenimo posūkį pasakojo vėliau išgarsėjusi aktorė.
„Tiek naglumo ir drąsos iš anksto galvoti, kad įstosi, tai čia reikia nesveikam truputį būti. Bet taip atsitiko ir aš tą vadinu tik likimu“, – apie vykusį didžiulį konkursą stojant į akademiją ir nusišypsojusią sėkmę kalbėjo I.Jankauskaitė.
Akibrokštai pagimdė laimę
Laidų vedėja tikino, kad didžiausių tiek vidinių, tiek profesinių pergalių pasiekdavo pasielgusi visiškai priešingai, nei iš jos laukdavo aplinkiniai.
„Labai konkretus pavyzdys. Dvejus metus mokiausi pas Joną Vaitkų, pas kurį papulti būdavo svajonė, ir supratau, kad mane ištiko krizė ir neturiu motyvacijos. Kilo klausimai, ką ir kodėl aš čia darau, atėjo mintys, kad iš manęs visai nieko gero nebus, kad visi kiti – aktoriai, o aš – nesuprasi kas.
Taip susiklostė asmeniniame gyvenime, kad buvo su kuo, ir aš viduje pajutau, jog man reikia vaiko. Taip gimė mano pirmagimis. Aš išėjau akademinių atostogų, o visi akademijoje man rodė pirštu į smilkinį“, – sakė aktorė.
I.Jankauskaitė tikino, kad niekas kitas, o tik ji pati gali susidėlioti laiką, iš kurio besipinanti gyvenimo grandinė atneša daug staigmenų, o ne nesėkmių, kaip daugelis baugiai pagalvoja.
„Ta dviejų metų pauzė baigėsi taip, kad tą pačią dieną grįžusi į akademiją sulaukiau Jono Vaitkaus skambučio“, – pasakojo ji.
Paskambinęs profesorius lyg niekur nieko liepė I.Jankauskaitei nubėgti į biblioteką, o rytojaus dieną ateiti į teatrą ir skaityti „Marija Stiuart“.
„Tai yra toks įrodymas, kai supranti, kad tavo nepopuliarus sprendimas buvo teisingas“, – teigė laidų vedėja.
Tėvas žvelgė skeptiškai
Žinia, aktoriaus profesija tapatinama su sunkiu gyvenimo keliu. Sakoma, kad tas, kas pasirenka menininko duoną, gyvena skurdžiai. Tad kaip į I.Jankauskaitės pasirinkimą būti aktore reagavo jos tėvai? Kokios buvo jų viltys?
„Oi... Kokios viltys, – neslėpdama šypsnio atsiduso moteris. – Aš tėčiui esu sakiusi: „Ko tu čia bariesi? Taigi kažkas juk turi šeimoje gėdą daryti... Ko tu nori iš manęs?“. Jis yra žmogus iš Kauno, verslininkas, tad jo supratimu, pasirinkti tokią profesiją – tai durniaus voliojimas“.
Laidų vedėja tikino, kad tėčio skeptiškas požiūris į pasirinktą profesiją motyvavo pasiekti savo tikslą ir įrodyti jam, kad jis yra neteisus.
„Turėjo praeiti keletas metų, kai supratau, kad būtent ta motyvacija įrodyti jam, jog jis neteisus, yra labai stipri. Taigi, dabar yra taika. Jis manimi tiki ir sako, jog viskas yra gerai“, – šypsodamasi pasakojo I.Jankauskaitė.
„Kūryba – tai laisvė“
Laidų vedėjos papasakota istorija – tai dar vienas puslapis „Kūrėjų kartos“ projekte. Viena jo iniciatorių SMK direktorė Gabija Skučaitė tikino, kad renginių ciklas „Kūryba – tai laisvė“ skirtas tam, kad įkvėptų jaunus žmones kurti.
„Kviečiame žymius žmones, kurie ateina ir pasidalina savo patirtimi. Gyvenimiškos išmintys, paremtos kūrybine veikla ir atradimais, manau, kiekvienam jaunam žmogui, dar esančiam ieškojimų kelyje, labai prasmingos“, – renginyje kalbėjo G.Skučaitė.
Renginiai „Kūrybai – tai laisvė“ vyksta įvairiuose Lietuvos miestuose ir pritraukia daug jaunų bei smalsių žmonių.
