- Ar buvo sunku dėl šios kelionės atsisakyti darbo?
- Trumpas 5 minučių pokalbis buvo lemtingas. Iki jo svajojome slapčia, nedrąsiai ir niekam apie tokias svajones nepasakojome. Bet po jo viskas pasikeitė.
Tada mes sužinojome, kad tikrai keliausime ir po truputį pradėjome ruoštis. Taupėme pinigus, skaitėme apie keliones ir domėjomės, ko mums galėtų prireikti, ką turėtume žinoti norint įgyvendinti savo tikslą.
Man (Pauliui) palikti savo darbą Norvegijoje nebuvo sunku, nes Lietuvoje laukė Vilma, šeima ir draugai. Vilmai palikti darbą buvo sunkiau. Dirbdama manikiūro meistre sukaupė nemažą ratą klienčių.
Iš tiesų, buvo labai labai gaila ir nesinorėjo palikti ne tik darbo, bet ir mėgstamos veiklos. Nemažai klienčių pačios mėgsta keliauti, tad labai palaikė, džiaugėsi, smalsavo ir tuo pačiu liūdėjo, jog reikės atsisveikinti. Bet kas čia žino, galbūt grįžus ji imsis vėl iš naujo tos pačios veiklos. O galbūt šaus į galvą vėl kokia beprotiška idėja. Kas čia žino...
Kaip bebūtų, į viską žiūrim optimistiškai. Juk negali žmogus, vedinas vien tik pareigom ir baimėm, gyventi visą gyvenimą.
Juk niekada taip ir nesužinosi atsakymo į klausimą: „O kas, jeigu?“, jeigu tas klausimas ir liks tik klausimu. Reikia pačiam pabandyti, kartais nerti visa galva į nežinią, kad išsiaiškintum. Pokyčiai visada tik į naudą! Nors šiandieninė mūsų avantiūra be jokios ateities, tikim, kad nėra padėties be išeities.
- Ką apie jūsų poelgį sakė draugai, giminės, nepažįstami žmonės, kuriuos sutikote kelionės metu?
– Dauguma draugų džiaugėsi, kad mes tam ryžomės. Neslėpė ir balto pavydo. Tie, kurie yra daugiau pasaulio matę, net neabejojo, kad kelionė bus sėkminga ir kad grįžę neprapulsim. Kiti gi nerimavo: „O kaip darbas? Kas paskui?“
Šeima labiausiai jaudinosi. Nors ir žino, kad esam sumanūs ir atsargūs, vistiek nerimavo ir vis dar nerimauja, kad į kokią bėdą nepapultume. Sutikti nepažįstami patys linksmiausi. Jie mūsų nepažįsta, tad ir to rūpesčio iš jų pusės mažiausiai sulaukiam. Papasakoja, ką pamatyti pakeliui, prilinki sėkmės, pataria, kurių vietų vengti ir pasidžiaugia, kad pasaulyje yra žmonių, kurie savo svajones sugeba įgyvendinti.
- Kiek šalių jau aplankėte ir koks šios nepaprastos kelionės tikslas?
– Jau aplankėme Meksiką, Belizą, Gvatemalą, Salvadorą, Hondūrą, Nikaragvą ir dabar esame Kosta Rikoje. Iki tarpinio plano aplankyti visas Centrinės Amerikos šalis liko vienas žingsnelis – Panama. Bet tikslas yra didesnis.
Norime susipažinti su visomis Lotynų Amerikos šalimis, išskyrus Venesuela, nes šiuo metu situacija ten labai prasta ir trimis nykštukėmis: Surinamu, Gajana ir Prancūzų Gajana, nes jos labai ne pakeliui, jei nevykstame į Venesuelą. Be to, joms reikia vizų, o pamatyti nelabai yra ką, lyginant su kitomis valstybėmis.
- Manau, daugelis galvoja, kad keliauti su kuprine ir palapine po Centrinę Ameriką nėra labai saugu. Juolab miegoti paplūdimyje ar mieste, kažkur ant vejos.
– Galbūt... Tačiau iki šiol dar neteko susidurti nei su žmonių piktadarystėm, nei su gyvūnų plėšriais instinktais. Tikimės ir neteks. O šiaip tai visada stengiamės būti budrūs, aplenkti įtartinus asmenis. Nors niekada nežinai, kas ir kada tavęs laukia.
- Papasakokite plačiau, kokiomis transporto priemonėmis keliaujate, kur maitinatės, ar nakvojate tik palapinėje?
– Keliaujame stabdydami pakeleivingas mašinas. Tai yra lengvosios mašinos, sunkvežimiai, krovininiai automobiliai. Kartą teko susitranzuoti net arklio tempiamą vežimą.
Tuo metu kukli karieta pasirodė kaip išganymas pavargusioms kojoms. Gaila, kad negalime važiuoti pačia populiariausia čia transporto priemone – motociklu, nes turime dar 2 nemažai sveriančias prielipas – kuprines.
O trys, keturi, kartais netgi penki žmonės ant vieno motociklo čia ne bėda! Tačiau bandyti su kuprinėm išlaikyti pusiausvyrą tikrai nėra saugu.
Maitinamės įvairiai. Tikrai nebadaujam! Bet ir negalim sau leisti visko, ko tik panorėję. Pavyzdžiui, Meksikoje maitinomės gatvėje paruoštu greitu maistu, nes taip pigiau nei gamintis patiems. To pasekoje – keletas papildomų kilogramų. Bet kam tai rūpi! Juk taip knieti išbandyti kitus pasaulio skonius.
O štai Gvatemaloje ar Nikaragvoje gamindavomės patys. Vėlgi viskas iš išskaičiavimo. Gaminamės paprastą maistą. Vegetarišką pastą, bulvinius blynus, salotas, troškinius. Per dieną suvalgom nemažą kekę bananų ar kitokių vaisių. Priklausomai nuo šalies.
Štai dabar papajų metas, tad ir mėgaujamės jomis už juokingai mažą kainą.
40 proc. miegame palapinėje, 40 proc. pas žmones per „couchsurfing“ programą ir likusius 20 proc. – pigiuose hosteliuose.
Kad ir dabar, palapinė stovi viename gražiausių Kosta Rikos paplūdimių. Priešais Ramusis vandenynas, po kojomis degantis smėlis, pakėlus galvą kabantys kokosai bei kaitri saulė. Už nugaros iguanos su voverėmis gaudynes žaidžia. O naktį pro palapinės „langus“ galima stebėti tonas žvaigždžių. Žodžiu, tikrai mėgaujamės gamta bei laiku. Čia ir dabar!
- Neabejoju, kad visiems smalsu, koks jūsų egzotiškos kelionės biudžetas? Galbūt pragyvenimui užsidirbate kelionės metu?
– Neabejojam, jog visiems smalsu, koks mūsų kelionės biudžetas. Stengiamės keliauti kuo taupiau. Nakvynėms išleidžiame labai mažą pinigų sumą, transportui taip pat.
Didžiausią biudžeto dalį suryja lankytinų vietų mokesčiai, nenumatytos išlaidos, tokios, kaip beprasmis keliasdešimt dolerių vertės autobuso bilietas, kurio reikia prieš atvykstant į šalį kaip įrodymo, jog tikrai paliksi Kosta Riką. Ir, žinoma, maistas.
Juk taip norisi ne vien tik makaronus valgyti, o išragauti viską, ką valgo vietiniai. Tai taip pat kultūros dalis.
Ir beje, vieni dirba tam, kad nusipirktų prabangų automobilį, dar vieną suknelę, o galbūt, tam kad nupirktų vaikui batus. Kadangi mes dar vaikų neturime, tą, ką uždirbome, nusprendėme išleisti savęs tobulinimui – kelionėms.
