Žvejojant ant tiltuko per Leitės upę netoli Nemuno ties Rusne, mačiau įvairių gamtos įdomybių. Teko matyti, kaip maždaug dešimties kilogramų lydeka gaudė antis, kaip lydeka visa iššoka iš vandens ir mėgina sugriebti kiriuką. Teko rankose laikyti kukutį, nuostabaus grožio paukštį. Ne visiems jį teko matyti.
Tačiau labiausiai džiugino draugystė su lape snape. Važiuodamas į savo pamėgtą vietą signalizuodavau ir lapė netrukus prisistatydavo.
Kai pirmą kartą prie tiltelio pamačiau lapę, nunešiau į tą vietą ir padėjau ešeriuką. Netrukus jis dingo. Dar padėjau. Ir vėl dingo. Žuveliokus pradėjau dėti ant keliuko. Lapė atbėgdavo ir pasiimdavo.
Tiek prisijaukinau, kad jinai pradėjo mane reketuoti. Nesulaukusi žuvies, tempdavo iš vandens ant tiltuko gulinčią meškerę. Vienu metų į „snapą“ paimdavo po tris ešerius. Manydavau, kad neša lapiukams. Vėliau vietoje rydavo, prisirijusi nešdavo pasislėpti.
Su lape susitikdavau beveik kas antrą dieną. Lapė mielai valgydavo viską, ką duodavau. Batoną, dešrą, gabalinį cukrų.
Su lape supažindinau anūkę, kad patikėtų, kad tokia yra. Ši draugystė su lape tęsėsi visą vasarą.
