Jūros šventės metu pagrindinėje senamiečio Tiltų gatvėje, prie Biržos tilto, įsikūrę piešėjai ne vieną praeivį stebino savo talentu. Vos per kelias minutes dailininkai nupiešdavo žmonių šaržus, karikatūras ar net portretus.
Prie vieno stalelio, apkrauto įvairiais portretais, šaržais ir vis dar balto popieriaus šūsnimis, įsikūrusi J.Vitkutė atviravo, kad piešti Jūros šventėje ją paskatino ne noras užsidirbti, o siekis pabendrauti su žmonėmis.
Paklausta, nuo kada ėmė piešti portretus, menininkė atsakė tai daranti jau „nuo gimimo“, kai jos rankose pirmą kartą atsidūrė pieštukas.
„Būna, kad vardus pamirštu, bet veidus atsimenu“, – apie nupieštus žmones kalbėjo ji.
Dailininkė pasakojo, kad jai ypač įsiminė jos pieštų dramos teatro aktorių veidai. Anot jos, scenoje jie atrodo labai dramatiški, galingi, tačiau kai pozavo portretams, juose buvo matyti susimąstymas.
Kai piešia žmones, J.Vitkutė nevengia ir su jais pasikalbėti. Ji prisiminė, kad piešdama aktorius girdėjo kone visą jų gyvenimą.
Tačiau piešdama piešinius parodoms, moteris teigė itin susikaupianti. Kartais tapydama savo darbus, ji tarsi net nebekvėpuoja.
Dėl kvėpavimo juda rankos, o tam, kad darbas būtų atliktas kruopščiai, reikia ypač tikslių judesių, todėl tenka sulaikyti kvapą.
Kvėpavimo būdą piešiant J.Vitkutė lygino su jogų meditacija. Anot jos, žmogus yra tarsi žvakė: jei į ją nestipriai pūsi orą, ji degs stipriau, bet ir sudegs greičiau.
„Kartais kai kuriu, nekvėpuoju – sulaikau kvapą. Paskui įkvepiu oro, ir tada man sako – ko tu dūsauji?“, – juokėsi dailininkė.
Tačiau ne visi menininkai patiria tokių istorijų. Moteris sakė pastebėjusi, kad šiais laikais vis daugiau meno tarsi „sulenda“ į virtualią erdvę – atsiranda programų, kuriomis galima kurti visiškai nebeprisiliečiant prie tikrų dailininkų įrankių.
„Bet fabrikai dar gamina, nors žmonės gali tai daryti ir kompiuteriu. Taigi, jei dar yra kažkokių apčiuopiamų dalykų, menas gyvuoja“, – svarstė ji.
Anot jos, tai, ar žmogus yra meniškas, lemia jo kūrybiškumas. J.Vitkutė pasakojo pati vaikystės norėjusi ne tik piešti, bet ir groti.
„Nuo pat vaikystės man taip pat labai imponavo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Jis – visapusiška asmenybė. Arba, tarkim, Leonardas da Vinčis – ir architektas, ir dailininkas“, – savo mintimis dalinosi ji.
Paklausta, ar dailininkams pavyksta užsidirbti, moteris pacitavo garsaus dailininko Salvadoro Dali mintį, kad jei menininkas nori tapti dailininku ir gyventi gerai, iš pradžių jis turi būti milijonieriumi, nes tik tada gali daryti, ką nori.
Tačiau „prisidurti“ iš meno tikrai galima. Bent taip teigė prie gretimo stalelio sėdėjusi karikatūrų ir šaržų piešėja Vilma. Mergina sakė tokius piešinius piešianti jau 5 metus.
„Baigiau dailę, o šaržus piešiu todėl, kad, žinote, tikras menas pinigų nelabai duoda“, – kalbėjo menininkė.
Vilma per metus būtent šaržų piešimui skiria apie 2 mėnesius ir dažniausiai tai būna vasarą, kai galima rasti daugiausiai klientų.
Vienas šaržas ar karikatūra per Jūros šventę vidutiniškai kainuoja nuo 7 iki 10 eurų. Vilma skaičiavo, kad tokio mąsto renginyje pavyksta nupiešti nuo 20 iki 30 piešinių.
Per 2 mėnesius susidaro išties nemažai nupieštų veidų. Menininkė juokėsi, kad kartais piešti žmonės ima šmėžuoti jos galvoje.
„Kai nueinu miegoti, sapnuoju, kad juos paišau. Arba einu per tamsų kambary ir atrodo, kad prieš mane yra veidų“, – šypsojosi ji.
