Kalbama, kad įžengti į kapines naktį – išties pavojinga. Ir tikrai ne dėl čia esą pasirodančių vaiduoklių. Kai kurie šilutiškiai teigia ne kartą naktį girdėję nuo kapinių pusės pasigirstančius klyksmus. Tačiau gal tai tebuvo pokštaujančių paauglių šėliojimai? O gal išties čia vyko kraupūs nusikaltimai, apie kuriuos šiandien niekas nieko nežino?
Viena tikrai aišku – nusikaltėlių kapinėse išties būta. Įžengus į jas, galima pastebėti sulaužytus antkapius, išrautus metalinius ar medinius. Kai kurie jų yra tapę ir vagišių taikiniais.
Čia galima sutikti ir girtuokliaujančių valkatų, nevengiančių teršti aplinkos alkoholio buteliais ir kitomis šiukšlėmis.
Beveik prie miesto centro esanti amžino poilsio vieta atrodo išties varganai: aplink esti pora nulūžusių antkapių, dalį kapų juosia sulamdytos ir surūdijusios tvoros, o kai kuriuos jų jau pasiglemžė augmenija.
Vietos žiniasklaidoje skelbiama, kad kapinės kartais tvarkomi miesto mokyklų, studentų, įvairių draugijų narių. Kai kuriuos projektus finansuoja ir Šilutės rajono savivaldybė, tačiau akivaizdu, kad valdžios dėmesys – per mažas, mat vieta vis tiek atrodo apleista.
Sutvarkytų kapų – vos vienas kitas. Ant jų padėta gėlių, matyti jau sudegusios žvakutės. Antkapiuose žėri iškaltos vokiečių, rečiau – lietuvių, kilmės pavardės.
„Dievas žino jų vardus“, – rašoma ant milžiniško 2000 metais atokiai senosiose Šilutės evangelikų kapinėse pastatyto paminklo.
Nuo 1832 metų atidarytose kapinėse dažniausiai buvo laidojami pasiturintys, išsilavinę žmonės: teisininkai, gydytojai, verslininkai ir knygininkai.
Po to, kai Lietuvą okupavo sovietinė kariuomenė, kapinės imtos naikinti, o 1962 metais – uždarytos.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kapines stengiamasi išsaugoti. Siekiama, kad jos būtų aptvertos, iš gatvės pusės būtų įrengtas apšvietimas, sutvarkytos garsių šeimų kapavietės. Tačiau ar šie planai bus įgyvendinti, nežinia.
