Jis teigė, kad dalyvauja kariniuose mokymuose Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos Mokomajame pulke.
„Noriu, kad mūsų valdžia pagaliau nusiimtų „rožinius akinius“, ne tankus pirktų ir mūšio miestus statytų, o pirma sudarytų žmoniškas sąlygas tarnauti“, – skundėsi autorius.
Galbūt šia tragedija pasinaudota norint apjuodinti Lietuvos kariuomenės vardą?
Laiškas apie klaikias sąlygas
„Gerbiamieji, kreipiuosi į jus visus – ateikite, pasižiūrėkite, kaip mes gyvename trijose kareivinėse palėpėse. Vienoje patalpoje – apie 40 lovų, prie kai kurių lovų yra spintelės, kitur nėra, daiktai dedami po lova. Šitai patalpai yra vienas tualetas ir vienas pisuaras, du dušai ir trys prausyklos.
Pamėginkite įsivaizduoti vaizdą, kai čia gyvena apie 35 žmonės, maždaug 5 iš jų – moterys. Patalpų niekas nevalo, jei su šluota kas pasišluoja prie savęs, tai gerai.
Dienomis būna pratybos. Jei blogas oras (lyja), grįžti visas šlapias, jokių džiovyklų nėra. Batus dedi po lova ir tikiesi, kad per naktį jie bent kiek pradžius. Uniformas visi susidžiauname ant lovų (džiūsta bent porą dienų tikrai).
Kiek girdėjau iš kolegų, už sienos gyvena dar prastesnėmis sąlygomis: ten nėra lovų, sumesta ant žemės apie 40 čiužinių, jokių spintelių. Nežinau, kur jūs, mielieji kolegos, dedate savo daiktus, kur pasikabinate šlapias uniformas, kur pasidedate švarų sausą rankšluostį.
Kurso metu ne kartą kolegos buvo pasijutę blogai. Vieni viduriavo, kiti vėmė, treti gulėjo perbalę su temperatūra. Gal tai tik sutapimas, bet galimybė gauti ten kokią infekciją yra tikrai nemaža“, – rašė Rimvydas S. čia pat apgailestaudamas, kad neturi išmaniojo telefono, todėl nuotraukomis savo teiginių pagrįsti negalįs.
Karės išjuokė skundus
Nuvykome į laiške aprašytą Mokomąjį pulką Rukloje. Ar išties Lietuvos karių gyvenimo sąlygos tokios apgailėtinos? O gal kažkas žaidžia nešvarius žaidimus?
Mokomojo pulko Vado grupės viešųjų ryšių karininkas kpt. Gintaras Striupaitis aprodė visas patalpas. Penkių aukštų pastato keturi aukštai skirti karių apgyvendinimui, o penktasis – labai norint galima būtų jį pavadinti palėpe – paskaitoms.
Gyvenamuosiuose aukštuose pirmiausia į akis krito ideali švara. Anot G.Striupaičio, ją nuolat palaiko tiek patys kariai, tiek valymo įmonės. Nustebino kiekviename aukšte stovintys stalo futbolo stalai – jie skirti karių laisvalaikiui paįvairinti.
Kiekviename kambaryje gyvena po 10–12 šauktinių. Merginos gyvena atskirai nuo vyrų ir dar prabangiau – po 6 viename kambaryje. Spinteles turi visi, o panelių kambariuose jų net daugiau nei gyventojų.
Karės stebėjosi, kam sąlygos Rukloje galėtų pasirodyti pernelyg atšiaurios.
„Gal nebent tiems vaikinams, kurie pripratę prie mamyčių globos? Mes neturim kuo skųstis, bet tikrai yra berniukų, kurie ateina tiesiai nuo kompiuterių ir mamos puodų. Aišku, kad jiems gali pasirodyti sunku“, – sakė viena mergina.
Karės tikino, kad net dienos metu moterys negali vaikščioti į vyrų kambarius ir atvirkščiai, tad apie miegojimą vienoje patalpoje negali būti nė kalbos.
Pozavo su išmaniaisiais
Šauktiniai vaikinai taip pat aprodė savo spinteles, lovas ir palovius, tikindami, kad batų ten niekas nedžiovina, o ir vietos visiems pakanka. Visi kalbinti vaikinai niekuo nesiskundė ir džiaugėsi greitai prisitaikę prie kareivinėse vyraujančios tvarkos.
Taip pat tikino, kad nufotografuoti blogas sąlygas ir pranešti apie jas žiniasklaidai tikrai turi galimybę: daugelis jų turi išmaniuosius telefonus, kurie net dienos metu nebūna surenkami. Kaip įrodymą visuomenei, vaikinai čia pat iš kišenių išsitraukė savo mobiliuosius telefonus ir su jais papozavo fotografui.
Kareivinėse yra batų bei rūbų džiovyklos, kuriose pučiamas karštas oras per naktį ar dar greičiau išdžiovina aprangą. Kiekviename aukšte įrengti dušai, tualetai, vienoje patalpoje netgi yra bidė.
Prastesnės sąlygos laukia tik laikinai gyvenančių lauko stovykloje. Tačiau ir jas vargiai pavadintum sargdinančiomis.
„Vyko lauko stovykla, kariai gyveno palapinėse. Kuomet buvo vėsiau, palapinės buvo šildomos stipriais gamykliniais šildytuvais. Pati ten gyvenau ir palapinėje būdavau trumpomis rankovėmis. Vaikinai prausdavosi pirtyje, o merginos buvo vedamos į sporto salės dušus. Visi turėjo netgi nedideles loveles“, – pasakojo vyr. instruktorė vyr. seržantė Elena Vaškienė.
„Palėpėse“ šauktiniai negyvena
Galiausiai G.Striupaitis aprodė penktąjį, palėpe galimą pavadinti aukštą, kurį galbūt galėjo minėti laiško autorius Rimvydas S. Jame taip pat yra tualetai bei dušai, ūkinės patalpos, paskaitų auditorijos bei nedidelė sporto salė. G.Striupaitis juokavo, kad jeigu patalpos ir būtų gyvenamos, vargiai spėtų jas iki žurnalistų atvykimo pertvarkyti į auditorijas.
Viešųjų ryšių karininkas apgailestavo, kad atsiranda skleidžiančių tokią neigiamą ir tiesos neatitinkančią informaciją.
„Gal žmogus jaučia kariuomenei kokias nuoskaudas. Būna atvejų, kuomet žmogus sunkiai pritampa prie sistemos ir jaučiasi neįvertintas. Sunku pasakyti, kas gali rašyti tokius dalykus. Bet priešas niekada nesnaudžia.
Yra sakančių, kad karas nevyksta. Galiu pasakyti – karas vyksta. Ir jis vyko jau vakar. Šiuo metu daugiausia – per visuomenės informavimo priemones.
Įvairiais būdais galima supriešinti tautą, palenkti jos valią. O kariuomenė be tautos palaikymo negali nei kovoti, nei laimėti.
Kartais išgirstu nuomonę: „Kam ginti tą valstybę, tokią valdžią, geriau bėgti į užsienį.“ Ne konkrečiai valdžią mes ginsime, o savo žmones, savo šeimą ir tą žemės lopinėlį, kurį turime. Valstybė – ne valdžia. Valstybė – tas jausmas ir prisirišimas, kurį visi nešiojamės širdyje“, – sakė G.Striupaitis.
Būtina remtis faktais
Kas ir kokiu tikslu mėgina pasinaudoti kario tragedija?
Gynybos ekspertas Aleksandras Matonis teigė, jog bandymų šauktinių tarnybai suteikti neigiamą atspalvį būta ne kartą. O kario mirtis ar sužalojimas – neabejotinas pretekstas kelti skandalą.
„Lietuvos kariuomenė labai atsakingai tvarkosi su šios nelaimės pasekmėmis. Žinoma, šauktiniai – opi tema, kuri visuomet išliks visuomenės dėmesio centre. Mažiausiai šioje situacijoje reikėtų, kad paaiškėtų, jog karių tarnybos sąlygos, sveikatos priežiūra ar mityba yra organizuojamos netinkamai.
Lietuvos kariuomenė ir Krašto apsaugos ministerija žiūri atsakingai – būtų per didelė prabanga nepaisyti karių interesų.
Kita vertus, kario tarnyba yra susijusi su tam tikru diskomfortu ir iššūkiais. Jau buvo kilęs vienas skandalas dėl tariamai netinkamų tarnybos sąlygų.
Žiemą išvykę pratybų kai kurie kariai peršalo, bet buvo mėginama pasakyti, jog sąlygos blogos, palapinės nešildomos. Žurnalistų pagalba pavyko išsiaiškinti, jog paprasčiausiai kai kurie kariai nemokėjo įkišti malkų į krosnelę.
Buvo ir daugiau bandymų šauktinių tarnybai suteikti negatyvų atspalvį. Dėl to kario mirtis ar sužalojimas tampa neabejotinu pretekstu kelti skandalą dėl tarnybos kariuomenėje.
Manau, visi turime parodyti nepaprastą jautrumą ir supratimą mirusiojo artimųjų ir draugų atžvilgiu, ir suprasti, kad pirmomis dienomis po nelaimės jie gali kalbėti remdamiesi labiau emocijomis. Tačiau būtina vadovautis faktais.
Manau, kad kiekvienoje istorijoje, kurioje kariuomenei yra metamas negatyvus šešėlis, yra ir interesų grupės, kurios gali tuo pasinaudoti. Dabar būtų neatsakinga sakyti, jog norima tyčia sukelti skandalą, tačiau šauktinių temą nuo pat pradžių neigiamai nušviesti bandė kai kurių valstybių Rytuose portalai ir kitos žiniasklaidos priemonės“, – sakė A.Matonis.
