Prisipažinsiu, apie susitikimą su nežemiškomis būtybėmis pradėjau svajoti, kai perskaičiau pirmą savo gyvenime rašytojo Francio Carsaco fantastinę knygą „Ateiviai iš niekur“. Nuo tada ta tema mane labai domino ir mamytės, kuri dirbo viešojoje bibliotekoje, dėka perskaičiau daugumą ten buvusių fantastinių knygų.
Tikriausiai tie paslaptingieji ateiviai jau tada atkreipė dėmesį į mane. Tai pajutau iš užvaldžiusio noro pačiam kažką sukurti. Mokydamasis mokykloje parašiau net du fantastinius kūrinius, bet jie kažkur paslaptingai dingo (dabar irgi turiu vieną parašęs).
Dingo tai dingo, o man pradėjo dygti ūsai ir ėmiau domėtis žemiškais dalykais. Ragauti alutį ir kibinti mergaites.
Tačiau kas pasėta, tas anksčiau ar vėliau sudygsta.
Važinėjant įvairiais keliais, ypač naktimis, visada jaučiau, kad kažkoks paslaptingas, nepažįstamas ir nesuvokiamas X mane stebi. Laiku pažadina, perspėja apie pavojų, laiku sustabdo. Tikriausiai tos paslaptingos ateivių rankos, kurią savo vaikiškuose rašinėliuose paspaudžiau dar jaunystėje, dėka man visą gyvenimą sekasi.
Jausdamas tuos ateivius šalia savęs, su nerimu laukiau rimtesnio ženklo ar net tiesioginio kontakto. Jei apie kažką nuolat galvoji, tai tas kažkas anksčiau ar vėliau pasirodo. To pasirodymo sulaukiau ir aš. Pirmiausiai keistos pėdos mano kieme, na, o dabar daug rimčiau.
Jei tie ženklai žemėje ir danguje būtų pasirodę, kai neturėjome telefonų ir fotoaparatų, tai apie tai nekas nebūtų sužinojęs, o ir pats tuos vaizdus būčiau nurašęs eilinėms haliucinacijoms. Tačiau jie laukė, kol mūsų technologijos žengtels į priekį.
Naktį, važiuojant Vokietijoje autostrada A1 tarp Hamburgo ir Bremeno, mano draugai iš kito pasaulio pagaliau pasirodė, bet kiek keistoku pavidalu. Norėdamas įsitikinti, kad nemiegu ir tebesu dar mūsų pasaulyje, per raciją paklausiau kartu važiuojančio kolegos, ką jis mato prieš save.
„Tavo priekabos galą“, – atsakė abejingai.
„O ką matai danguje?“ – kalbinau toliau kolegą.
„Ką ką – mėnulį. Jei nori kaukti, galiu kompaniją palaikyti, nes labai ima miegas“, – atsakė kolega ir taip užkaukė į raciją, kad akimirksniu supratau esantis realiame mūsų pasaulyje.
Tada nieko nelaukęs čiupau telefoną ir norėjau nufotografuoti tai, ką mačiau per langą, bet kažkokia nematoma jėga ėmė blaškyti mašiną po kelią.
„Tu ką, jau miegi!“ – išgirdau per raciją kolegos riksmą.
Akimirksniu sviedžiau telefoną, įsikibau į vairą abejoms rankoms ir ėmiau tiesinti po kelią besiblaškančią mašiną.
„Ei, ei ar miegi?!“ – vis dar šaukė kolega į raciją.
„Ne, keliauju pas savo draugus į mėnulį“, – atsakiau, kai mašina vėl važiavo tiesiai, ir nusišluosčiau prakaitą.
„Sukam į aikštelę kavos atsigerti“, – tvirtai paliepė jis ir įvažiavome į artimiausią aikštelę.
Sustojęs bandžiau rasti telefoną, bet priėjo kolega. Kava, eiliniai pokalbiai ir kažkur nusviestas telefonas užsimiršo. Kolegai nesakiau apie keistą vaizdą ir nusprendžiau, kad tai buvo naktinės vairuotojo haliucinacijos.
Netrukus mūsų keliai išsiskyrė, ir tada vėl prieš akis iškilo naktį matytas vaizdas. Tuoj sustojau ir susiradau už sėdynės nulėkusį telefoną. Nebuvau tikras, ar ką nors nufotografavau, bet telefone buvo išlikęs vienas vienintelis kadras. Tai buvo tai, ką ir mačiau.
Na, pagaliau vaikystėje užmegztas kontaktas su „Ateiviais iš niekur“ atsinaujino. Neabejoju, kad per kitą susitikimą paspausime vieni kitiems rankas ir jie pasakys, kam Europoje per pilnatį kaukia Gedimino vilkas. Manau, pats laikas susivienyti, statyti naują pilį ir prisiminti šlovingus protėvių laikus?
P.S.: Nuotrauka daryta vasario mėnesio naktį iš 12 į 13 dieną, apie vidurnaktį.
