„Augalais susidomėjau dar gyvendamas Laikštės gatvėje Marijampolėje. Močiutė (aš ją vadinau mamute) man buvo prie namo išskyrusi lysvę, – savo pasakojimą pradėjo K.Jurkevičius. – Aš ten pirmokas, grįždamas iš mokyklos, vis kokią sėklą ar daigelį parsinešęs įkišdavau.
Ji buvo nuostabus žmogus, gimusi 1890 metais, nuo 5 metų dirbusi pas ūkininkus, po Pirmojo pasaulinio karo net elgetavusi, po to ištekėjusi už nusigyvenusio bajoro (pralošusio Kalvarijos palivarką) sūnaus, užauginusi 6 vaikus.
Jos gyvenimas buvo sunkus, bet ji labai mėgo gėles. Kiek pamenu, visada nuo pavasario iki rudens kiemas žydėdavo. Dar išlikusios nuotraukos, kaip aš pasiruošęs Pirmajai komunijai stoviu tarp žydinčių kardelių.
Tad galiu sakyti, kad pomėgis augalams man įgimtas. Tik gal ne gėlėms, o įvairiems sumedėjusiems augalams. Kaip ir pirmoje klasėje, taip ir dabar grįždamas iš kokios nors kelionės parsitempiu maišelius sėklų, daigelių ir bandau. Man įdomu vis kas naujo ir keisto. Man patinka auginti tai, kas, kitų nuomone, pas mus neauga, nes per šalta. Todėl mano kieme auga bambukai, kaktusai, palmės.
Apie šiuos retus augalus trūksta informacijos ir specialistams. Teko viename augalų žurnale skaityti dendrologo komentarą apie mentūrinį skėtkėnį. Pasirodo, jis pas mus nušąla ir auginti galima tik vazonuose, žiemai įnešant į vidų...
Žiūriu pro langą, o taip gražiai mano skėtkėnis atrodo, vis kasmet po sprindį paaugdamas ir nedengtas kenčiantis speigus, žiemos saulę ir vėjus... Kai pamatai tokį rezultatą, norisi vėl bandyti ir kitus sudominti.
Kai pradėjau domėtis retais augalais, tai kone vienintelis jų įsigijimo būdas buvo kelionės. Pavyzdžiui, bambuką „Bisseti“, kuris mano kieme pasiekė įspūdingą 5 metrų aukštį ir jau beveik liečia stogą, parsivežiau iš
Čekijos. Šalia Prahos augalų prekybos aikštelėje radau gal 10 rūšių – išsirinkau patvariausią.
Manau, kad jis gali būti didžiausias lauke augantis bambukas Lietuvoje. Tėvynėje – Tolimuosiuose Rytuose – ši rūšis užauga iki 6 metrų.
O, pavyzdžiui, figą išsidaiginau iš IKI pirktos figos, kuri užauginta Turkijoje. Kaktusai – dalis iš Raseinių Vyšniauskų, dalis iš Prahos botanikos sodo. Ir taip toliau.
Vienas įdomiausių mano auginamų augalų – didysis mamutmedis (Sequoiadendron giganteum). Tai gigantas iš sekvojų parko – didžiausias gyvas padaras žemėje. Jei užaugtų toks kaip tėvynėje, būtų per 80 m aukščio ir per 30 m kamieno apimties, o medienos jame – daugiau nei 1 ha Marcinkonių pušų miško. Bet,
aišku, čia jam atšiaurokos sąlygos. Bet auga lauke nuo 2009 metų.
Mane patį labiausiai domina bambukai. Tai labai įspūdingi augalai, gražūs. Juk kiekvienas vaikas eidavo žvejoti su bambukine meškere ir kai kurie pagalvodavo: o kaip jis atrodo augdamas?
Susidomėjimas bambukais gimė Kroatijoje, Dubrovniko parke teko tarp jų pasivaikščioti, geras jausmas. Dabar turiu 9 rūšis. Turiu sąrašą, kokių dar norėčiau, – ten jų daugiau kaip 30... Bet žinau, kad į mano 15 arų sklypą jau daugiau nė vienas netilps. Bet svajoti reikia, kai svajoji, tai ir metų naštos nejauti.
Visa laimė, kad už tvoros Likiškių miško parkas. Į jį jau „įtaisiau“ dvi obuolines makliūras, amūrinį kamštenį bei amūrinę makiją, metasekvoją, planatą, kokius 20 graikiškų ir mandžiūrinių riešutmedžių, kanadinę cūgą, valgomąjį kaštainį, kelis bukus (paprastą iš Švedijos pakelės ir raudonlapį), gledičiją, gebenę, smaugiką ir t.t. Ten vietos dar yra :).
Sklypą įsigijau gal 1990 metais namo statybai kaip „Alytaus medvilnės“ jaunas specialistas. Čia apsigyvenome 2001 m. ir tada atsirado pirmieji augalai. Nors, teisybę sakant, pirmieji atsirado 1998 metais. Tada ant nuo 1994 metų stovinčių pamatų pradėjome kelti namą.
Tuo metu parkas buvo tuščias, tik pieva, ir aš už būsimos tvoros savo lėšomis visą plotą apsodinau sprindžio dydžio pušelėmis. Įkišau kelis pusantrametrinius beržus. Dabar tai jau miškas su voverėmis, pelėdomis, stirnomis ir kita gyvybe.
Pradinis sklypo želdinimas buvo protingas: obelys, slyvos, serbentai, agurkai ir t.t. Dabartinė pakraipa atsirado apie 2004 metus, kai Vilniuje nusipirkome gelsvažiedį tulpmedį. Dabar tai jau didelis medis, bet vis dar nežydi (gamtoje jie pradeda žydėti apie 20-uosius metus).
Žemė labai sudėtinga. Tai – televizijos bokšto kalnas, aukščiausia Alytaus apylinkių kalva. Kasant paviršiuje randi molio su akmenukais lukštą o toliau – tik smulkus bėgantis smėlis. Gruntiniai vandenys labai giliai. Beveik kiekvieną vasarą žolė išdega, daržai tik laistomi laikosi. Nors ir keista, bet gelbėja šulinys su 5 žiedais nekrintančio lygio vandens.
Toks gruntas – geras lengvą smėlėtą žemę mėgstantiems augalams. O drėgmę mėgstantys rododendrai veši tik apačioje, už namo, šiaurinėje pusėje. Pietinėje itin patinka kaktusams ir jukoms. Šioje zonoje, kur dekoratyviniai augalai, verčiuosi beveik vienas aš. Kita mažesnė zona – daržas su šiltnamiu, tai žmonos, vaikų reanimacijos gydytojos, oazė. Čia jau mes kartu.
Anksčiau dukros padėdavo bent žolę nupjauti, bet išvyko studentauti, baigė mokslus ir dabar viena su šeima gyvena Vilniuje, kita Anglijoje, Prestone.
Kiek laiko atima augalų priežiūra, sunku pasakyti. Aišku, daugiausia laiko užima žolės pjovimas, ypač todėl, kad turi kiekvieną augaliuką apvažiuoti. Bet ši vasara buvo palanki tinginiams: galima ant rankų pirštų suskaičiuoti, kiek kartų pjauta žolė.
Daugiausia laiko užima rudens darbai, kai augalus ruoši žiemai ir dangstai. Stipriai turi uždengti palmę, prazilinę gunerą, figą.
Bet šiuos darbus galima vertinti dvejopai: arba tai užima visą laisvą nuo darbo laiką, arba neužima visiškai. Nes tai – pomėgis, poilsis ir, tupinėdamas visą dieną, nejunti, kad dirbi“, – pasakojimu apie savo kūrinį pasidalijo K.Jurkevičius.
