Žemaičio išradimas su šunų kinkiniu – motinos paliktam sūnui

Kelis kilometrus iš vienkiemio vežimėlį tempia ne arklys, o devyni kudloti Kaukazo aviganiai. Ne tik akiai neįprastas šunų kinkinys atimą žadą. Ir pats vadeliotojas atrodo neįprastai – galvą pasidabinęs kaubojiška skrybėle, odinę striukę puošia storos odos antpečiai, riešų apsaugos, o prie diržo kabo peilis.

Neįgaliam sūnui sukūręs kaubojišką odisėją Giedrius, trykšdamas optimizmu, sako vienkiemyje atradęs taip trokštamą tikrą gyvenimą toli nuo civilizacijos. Čia jis – gaujos vadas.

„Laimono mama norėjo laisvės, todėl, išsituokus, paliko vaiką. Būna tokių žmonių, kurie, susidūrus su sunkumais, viską meta ir išeina. Aš taip negalėjau. Ar gali būti laisvas, kai tave kažkas iš vidaus ėda? Man gera rūpintis vaiku, aš jaučiu džiaugsmą. Yra kaip yra, nematau jokių problemų“, – sako Giedrius, vienas besirūpinantis nevaikštančiu ir proto negalią turinčiu sūnumi.

Prieš gerą pusmetį iš Kretingos į Kalniškių kaimo vienkiemį atvykęs ir sodybą išsinuomavęs 40-metis vyras pasirūpino, kad sūnus mokytųsi Dabikinės specialiojoje mokykloje. Devynių šunų kinkiniu jis atveža sūnų prie bendruomenės namų. Iš ten į mokyklą Laimoną nuveža mokyklinis autobusėlis. Ir pasibaigus pamokoms Giedrius atvyksta prie bendruomenės namų. Pasiima sūnų ir, smagiai šūkčiodamas šunims, grįžta namo.

Giedrius prašo nesiartinti prie šunų. Būtina laukti, kol jis šunis nuramins, ir prieiti bus galima tik po vieną. Kai šunys supras, kad šeimininkui saugu, galės prisiartinti ir kiti atvykėliai.

Prieš kelerius metus Giedrius buvo patekęs į nemalonę. Dar gyvenant Kretingoje savadarbį vežimėlį traukiantis Kaukazo aviganių veislės šuo pakilo ant galinių kojų ir parbloškė ėjusį žmogų, kuris krisdamas susižalojo koją.

Pasak kinkinio šeimininko, jo augintinis nemėgsta girtų žmonių. Priešais kinkinį važiuojamosios dalies pakraščiu ėjęs vyras keistai žirgliojo kojomis ir atrodė girtas.

Vyras buvo išvežtas į ligoninę, o Giedriui administracinio teisės pažeidimo protokolas ilgai nebuvo surašytas – policija nežinojo, kaip vertinti šį įvykį. Buvo galima nelaimę vertinti kaip šuns nepriežiūrą, tačiau augintinis buvo su antsnukiu, nebuvo palaidas, o iš kelio nesitraukusiam žmogui ne įkando, bet jį pargriovė.

Nebuvo aišku, ar nelaimę galima traktuoti ir kaip eismo įvykį, mat šuns traukiamą ir atšvaitais paženklintą vežimėlį vargiai galima laikyti transporto priemone.Galų gale, po teismo maratonų, Giedrius buvo nubaustas bauda.

Supratęs, kad mieste auginti šunis, nepriklausyti nuo sistemos ir žmonių nepasitenkinimo negalės, vyras išsikėlė į Kalniškių kaimą.

„Ši veislė – sargūs šunys, jie turi būti nuošalyje. Neturiu kilmės dokumentų, bet ekspertai juos laikytų Kaukazo aviganiais. Kretingoje laikiau penkis šunis, o čia galiu auginti daugiau – vienuolika. Mano gyvenimo tikslas – laisvė“, – sako Giedrius.

Kimtelėjusiu, tačiau nuotaikingu balsu vyras kalba, kad mieste gyvenantys žmonės turi taikytis prie visokių apribojimų. O vienkiemyje šaligatvių nėra, gali daryti ką nori.

Kitas dalykas – kaime laisvė šunims. Mieste Giedriui nuolat teko jaudintis, kad pabėgęs šuo ko nors neišgąsdintų, kas nors skundo neparašytų. Tokių atvejų yra buvę. „Gyventi tarp žmonių man – labai pavojinga“, – linksmai šūkteli jis.

Pats Giedrius yra klaipėdiškis. Augusiam „ant asfalto“ žmogui miestas ir niekus tauškiantys draugai įgrįso. „Nenoriu įsikinkyti į darbą ir būti nuo jo priklausomas. Noriu gyventi sau. Kaip pasiklosiu, taip išsimiegosiu ir nieko dėl to kaltinti negalėsiu. Pasidarysiu laiptelius prie namo ir niekieno leidimo prašyti nereiks“, – sako jis.

Giedrius užtikrina, kad ir Laimonui kaime gerai. Šunys sūnų myli, prieraišumą išreiškia laižydami.

„Jei vaikas būtų aktyvus, jis galėtų šuniui ausį timptelėti. Laimonas to negali padaryti – nevaldo rankų. Aš padedu jam ranką pakelti, kad šunį paglostytų, taip už ištikimybę ir meilę atsidėkotų“, – sako tėvas.

Neįprastu kinkiniu vyras ne tik vežioja neįgalų sūnų, bet ir vyksta į parduotuvę, lanko apylinkes, kuriomis labai mėgsta grožėtis. Menininko gyslelę turintis, statybininku-apdailininku dirbęs nagingas vyras turi ir darbščias rankas. Kinkinys, kuriuo vežioja sūnų, pagamintas iš dviračio ratų, automobilio sėdynės, vairo.

Viskas apgalvota tiksliai ir preciziškai taip, kad prie vežimėlio prisitvirtintų Laimono „ratukai“, kad vaikui būtų saugu. Sumeistrautas ir stogelis, kuris apsaugo nuo sniego, lietaus, pūgos.

Giedrius susimeistravęs ir lengvas savadarbes roges. Žiemą, kai buvo privertę sniego, Kalniškių kaimelį jis rogėmis pasiekdavo ne keliu, o tiesiai per pievas.

„Labai smagu rogėmis lėkti, galima „kiaurai“ apylinkes kirsti“, – šypsosi vyras ir iš garažo ištempia roges. Jos labiau primena karaliaus sostą – su smailais atšvaitais atlošo viršuje. Tam, kad sūnui būtų saugu rogėse, pritvirtintas ir automobilio saugos diržas. Net lempas, žiemos vakarais apšviečiančias kelią, rogės turi – jose yra akumuliatorius.

Giedrius ir savo neįprastus kaubojiškus rūbus pats sumodeliavo ir pasisiūdino. Plačiabrylę skrybėlę puošia grandinėle, ženkliukas. Odinės striukės platūs antpečiai ir riešų apsaugos – ne šiaip dėl grožio. Kai lyja lietus, antpečiai saugo vyro pečius nuo besisunkiančio vandens, kuris nubėga nuo skrybėlės brylių. Riešų apsaugos saugo rankas nuo šunų įkandimų. Juk būna, kad šie susipeša kovodami dėl lyderio pozicijų, tad tenka saugiai išskirti.

„Aš gyvenu kitame pasaulyje, jaučiu ne tik laisvę, bet ir džiaugsmą. Vienatvė manęs nebaugina. Jaučiuosi turtingas žmogus. Viską sugebu pasidaryti pats, man niekas nekainuoja. Už sūnaus slaugą ir neįgalumą gaunu pašalpas, valdžia malkų atvežė. Aš pinigus moku valdyti, negirtuokliauju. Pašalpų negaunu, nes jas reiktų atidirbti. Atsiribojau nuo to ubagavimo“, – šypsosi jis.

Televizoriaus Giedrius neturi, internetu naudojasi mažai. „Labai taupau savo laiką. Dabar žmonės gyvena taip: vaikšto, sensta, naršo internete ir miršta. Buvo, dieną-dvi pralindėjau internete ir paklausiau savęs, ką nuveikiau. Ogi – nieko“, – juokiasi jis.

Važiuodamas keliu ir valdydamas kinkinį Giedrius garsiai šūkčioja. Aplinkiniai tai palaikytų mažų mažiausiai keistumu.

„Nebūdamas griežtas, kalbėdamas švelniai, kinkinio nesuvaldyčiau“, – sako vyras.

Giedrius tikina, kad jo šunys nepuola žmogaus šiaip sau. Reaguoja tik provokuojami. „Pou, pou, pou, pou, ramiai, sėst, Tornada“, – griežtai šūkteli pakilusiam ir skalyti pradėjusiam keturkojui.

Šeimininkas žino kiekvieno šuns charakterį, gali nuspėti, kaip jis elgsis žmogui besiartinant. Kinkinio augintiniai ramiai prabėga pro keliu einantį, dviračiu važiuojantį žmogų, bet įsukus į keliuką, vedantį namų link, žymi teritoriją, domisi kiekvienu atėjūnu.

Tornada, vyriausia iš visų šunų, augintinių mama, dar Kretingoje talkino Giedriui vandenį iš šaltinio parsivežti. Tornada gali patempti ir 150 kg svorį, tad viena galėtų būti kinkoma į kinkinį. Vyras sako, kad į kinkinį kinko devynis šunis, nes jiems būtina bėgioti, būtina fizinė veikla.

„Moterims atrodo, kad šunis kankinu, jos galvoja, kad šuo turi būti auginamas lyg pliušinis meškutis. Vyrai, tarnavę armijoje, supranta, kad fizinis darbas, sportas, griežtumas šunims yra būtini“, – sako pašnekovas.

Musė, Tornada, Gaurė, Van Gogas, Plačiakaktis, Toregas, Timūras, Žaibis, Smūgis – vardai šunims duodami pagal charakterį. Giedrius šunis dresuoja žinodamas, kad privalo išlikti galingas ir valdingas.

„Jei šuo pajus, kad tu baikštus, prarasi lyderio pozicijas. Turi parodyti, kas čia šeimininkas. Aš nebijau su šunimi kautis. Yra ir parvertę, ir bandę įkąsti. Tai normali reakcija. Čia kaip vilkų bandoje. Yra lyderis, kuris vilkus valdo ne kalbėdamas. Jis griebia dantimis silpnesnį už sprando ir gerai patąso. Taip įrodo savo viršenybę“, – juokiasi Giedrius.

Sodybą Kalniškių kaime Giedrius išsinuomavo dvejiems metams. Daug laiko vyras praleidžia remontuodamas namą. Ar ne gaila bus palikti suremontuoto būsto ir iškeliauti? Giedrius juokiasi ir sako, kad jis sugalvojo, kaip išvykstant išsivežti ir apdailą – viskas remontuojama taip, kad lengvai išsimontuotų ir būtų išvežta į kitus namus.