Popiet pagaliau išsiruošiau iš namų. „Jei eisi laukan, šiltai apsirenk, labai šaltas vėjas“, – perspėjo namų šeimininkė. Ji jau buvo išėjusi – aplankė netoliese gyvenančią draugę.
Apsirengiau. Šilti ir stori kailiniai, pagalvojau, apsaugos nuo aštriausių vėjų. Nepasigailėjau, kad užsikroviau sunkią kailinių naštą. Vėjas prie jūros ne juokais šiaušė bangas. Reikėjo laikytis gobtuvą, kad vėjas jo nenumaukšlintų.
Apsikutojusi žengiau prie jūros. Pirmas poilsiautojas, su kuriuo prasilenkiau, buvo banglentininkas. Buvo apsirengęs naro kostiumą ir nešėsi banglentę. „Nieko sau, – pagalvojau. – Tikiuosi, tas jo kostiumas apsaugo ne tik nuo drėgmės.“
Dar nežinojau, ką išvysiu po gero pusvalandžio.
Pasinėriau į savo mintis ir iš lėto žingsniavau jūros pakrante. Tokiose vietose man būtinai norisi paskambinti savo vaikinui. Tą ir padariau. Ilgai kalbėjomės apie svajones, konkrečius ateities planus, idėją pasipraktikuoti užsienyje.
Taip bekalbant mano akys nukrypo į jūrą. Negalėjau patikėti tuo, ką pamačiau. Stuomeningas vyras su vienom glaudėm artėjo prie vandens. Juk šitaip šalta! Ką jis sugalvojo?
Balsiai į telefoną ėmiau komentuoti, ką matau. Vis dar negalėjau patikėti, kad yra drąsuolių, kurie nebijo ledinio vandens.
Žiūrėjau, ką jis darys. Vyras įbrido iki pusės, atsisuko į krantą, pamojavo jį atlydėjusiai kompanijai – kaip vėliau sužinojau, tėvams, žmonai ir septynerių dukrelei – ir įvirto į ledinį jūros vandenį.
Specialiai patikrinau – oro temperatūra siekė 7 laipsnius šilumos. Kokio šaltumo tokiu oru turėtų būti jūros vanduo, neįsivaizdavau.
Dabar nelabai suprantu kodėl, bet pabaigiau pokalbį telefonu ir suskubau ruonį nufotografuoti. Man retai pasitaiko matyti tokius vaizdus. Spėjau įamžinti vyrą, kai jis jau grįžo nuo jūros.
– Dažnai einat maudytis tokiu oru? – neiškentusi paklausiau savo herojaus.
– Žiemą – visada. Vieną kartą per žiemą tikrai išsimaudau. Bet ne dėl sveikatos, šiaip iš principo.
Ruonis man pasirodė neblaivus.
– Bet tik išgėręs drįstate lįsti į tokio šaltumo vandenį? – išsprūdo. Norėjau draugiškai pajuokauti.
– O aš šiandien išgėręs? Ne.
Vėliau klaipėdietis prisipažino – vakar šventė tris gimtadienius, o šiandien atėjo prasiblaivyti.
„Išlindęs iš vandens jaučiuosi daug geriau“, – tikino klaipėdietis, dar nepraradęs linksmumo.
Neblogai, pamaniau. Geras būdas išblaivinti mintis po baliaus.
Svarbiausia, kad nesusirgtų. Mano kremtamos mokslinės knygos sako, kad be pasiruošimo tokiems ruoniams gali atsirūgti. Tikiuosi, kad šiuo atveju vadovėliniai bauginimai neišsipildys.
Linksmajam ruoniui linkiu sveikatos! Ir tegu blaivytis prireikia kuo rečiau.
